Zmogaus problema filosofijoje

Referatas
 5
Microsoft Word 51 KB
4 puslapiai

LIETUVOS TEISĖS UNIVERSITETAS
VALSTYBINIO VALDYMO FAKULTETAS
FILOSOFIJOS KATEDRA

Jurgita Mirauskaitė
Vakarinio sk. Teisės ir valdymo studijų programos 216 gr. studentė

ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Rašto darbas

Darbo vadovas- Asist. Irmantas Baltūsis

Vilnius 2003
ŽMOGAUS PROBLEMA FILOSOFIJOJE


Šį rašto darbą reikėtų pradėti paaiškinant: - „ Kas yra žmogus? „
Žmogus yra ne tik gamtos padaras, bet ir protinga būtybė. Tačiau „proto“ sąvoką reikėtų suprasti platesniu aspektu. Žmogui- ir ne tik jam- yra pasiekiamas visas kompleksas transcendentalinių aktų, jam būdinga įvairiapusiška veikla, valia, norai, savistaba, taip pat įvairūs rūpesčiai. Iš tikrųjų nėra tokios filosofijos, kuri nebūtų bandžiusi išsakyti savo teiginius apie žmogų. Jau 1569m. buvo viena knyga pavadinta „Antropologija“ , graikų kalboje, tai reiškia, „mokslas apie žmogų“ . Tačiau tik XIX a. trečiajame dešimtmetyje filosofinė antropologija kaip programinė filosofinio mąstymo kryptis pradeda egzistuoti. O jos grindėjas Maxas Scheleris. Jis visą dėmesį sutelkė į naują žmogaus koncepciją, kuri jo manymu turėtų vesti į naują „žmogaus filosofiją“ . Į šią filosofiją buvo galima žiūrėti iš dviejų aspektų, kaip į romantiškąją gyvenimo filosofijos tradiciją, kritikavusią racionalizmą ir mechanizmą arba kaip į bandymus įveikti atskirų mokslų susiskaldymą sisteminant pastarųjų sukauptas žinias į vieną nuoseklią žmogaus teoriją.
Filosofinė antropologija („mokslas apie žmogų“ filosofiniu požiūriu) skiriasi nuo biologinės ir psichologinės, nes ji siekia pažinti patį žmogų, arba žmogų apskritai, koks jis yra iš viso. ji domisi žmogumi ne tik kaip objektu, bet pirmiausia kaip subjektu. Mąstančio žmogaus problema yra, kad jis turi poreikį viską aiškintis, rasti prasmę, pvz., egzistencijos prasmę. bet šis aiškinimasis nėra vien teorinis,nes žmogui apsisprendus dėl gyvenimo prasmės yra atskleidžiami arba paslepiami kažkokie uždaviniai, tikslai, Mat iš tikrųjų yra svarbu kaip žmogus suvokia save- ar kaip Dievo kūrinį, ar kaip būtybę, kilusią iš beždžionės. Ir šiuos skirtingus klausimus keldamas žmogus savyje girdės visiškai skirtingus atsakymus. Jis yra toks, kad stengiasi viską paaiškinti. Taigi filosofinė antropologija į žmogų žvelgia visai kitaip negu gamtos mokslai. Iš tiesų ji nepasitenkina vien stebėdama, kaip elgiasi žmogus ar kokius dėsningumus galima įžvelgti jo elgsenoje; ji (filosofinė antropologija) klausia, kas yra pati žmogaus būtis, kokios gali būti realios galimybės funkcionuoti jo prigimčiai. Bet šioje...