Zmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Konspektas
 5
Microsoft Word 49 KB
4 puslapiai

Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas

Egzistencializmas siekė perprasti būtį kaip betarpišką subjekto ir objekto visuotinumą. Egzistencializmas būtį supranta kaip savosios būties išgyvenimą. Ji – būtis – duota žmogui kaip egzistencija, kuri nepažįstama nei mokslu, nei kitomis racionaliomis priemonėmis. Esant didžiausiems dvasiniams sukrėtimams, žmogus egzistenciją išvysta kaip savo esybės pagrindą. Egzistencializme žmogaus būtis yra tapsmas žmogumi. Kadangi egzistencializmas sutelkia dėmesį į individualybę, tai jo negalima išreikšti moksline forma, sąvokomis, jis išreiškiamas grožinės literatūros pagalba. Egzistencinis mąstymo būdas – toks, kur žmogus pats sau turi kelti ir spręsti klausimą „būti“ ar „nebūti“, kadangi tai klausimai, kurių niekas kitas už jį išspręsti negali. Šiam mąstymui svarbu ne tai, kas yra pasaulis savaime, kas yra tiesa pati savaime, o tai, ką pasaulis arba tiesa reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jų atžvilgiu. Egzistencinis mąstymas iškėlė valią aukščiau už abstraktų mąstymą, atskirybę už visuotinumą, žmogaus individualybę aukščiau nei socialumą. Danų filosofas Siorenas Kjirkegoras (Kierkegaard) į pirmą vietą iškelia žmogaus individualaus tobulinimosi problemą – žmogus turi pats atrasti arba atkovoti „savąjį Aš“. Kaip žmogaus vidinio moralinio tobulinimosi būdą, S. Kjirkegoras nurodo 3 galimas žmogiškojo egzistavimo stadijas: estetinę, etinę ir religinę.
Prancūzas Žanas–Polis Sartras (Sartre) teigia kad žmogus egzistuoja visą laiką (kol gyvas biologiniu požiūriu): jis kuria save nuolatos. Jis renkasi netgi tada kai nesirenka. Sartras taip pat išskiria dveijų rušių egzistencialistus: krikščioniški ir ateistiniai egzistencialistai. Save jis priskiria prie pastarųjų ir teigia kad ateistiniams egzistencialistams būdinga tai, kad egzistencija laikoma aukščiau esmės, arba tai, kad išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas. Jei iš tiesų egzistencija yra aukščiau esmės, žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra. Vadinasi, pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Iš vienos pusės, subjektyvumas reiškia savarankišką individualaus siužeto pasirinkimą, o iš kitos – tai, kad žmogus negali peržengti žmogiškojo subjektyvumo. Ši antroji prasmė, pasak Sartro, ir yra egzistencializmo pagrindas. Kai sakoma, kad žmogus renkasi save, turima omeny, kad, rinkdamasis save, jis renkasi visus žmones. Taigi, esu atsakingas prieš save ir prieš visus kuriu tam tikro žmogaus paveikslą, kurį pasirinkau. Rinkdamasis save, aš renkuosi žmogų.
Egzistencinio mąstymo situaciją...