Vienatvės ėjimo į mirtį motyvas algimanto mackaus kūryboje

Lietuvių analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 35 KB
4 puslapiai

"Zemininku" dvasine patirtis susiformavo dar Lietuvoje. Jau iseivijos salygomis brendo tie poetai, kurie is gimtines nedaug ka teissiveze. Jie vadinami "bezemiu", kartais ir "neornamentuotos" kalbos karta. Pagrindinis jos atstovas yra Algimantas Mackus. Sie poetai jau nebegali atsiremti nei i namus, nei i gimtaja zeme, nes nebejaucia ju realumo.Suabejojama, ar zmogus apskritai turi koki nors dvasines atramos taska, ar gyvenimas tik nykuma ir beprasmybe. Labiausiai Mackaus pasaulejauta pakeite staigus besiformuojancio pasaulio sugriuvimas, tevynes praradimas. Jo pasaulejauta skaudi, dramatiska, o kartais ir tragiska. Todel nenuostabu, kad Mackaus kuryboje dazna yra zmogaus vienisumo tema. Ji kiekviename rinkinyje vis labiau jauciama:
Tapo kapo vieta vienisa-
Be medzio, be paukscio, be vasaros.
Tik lino antklodem isklotos lovos
Kaip karstai ant tu mariu mariuju
( eil. "Apvaleja menulis")
Vienisas zmogus, vienisa ir jo kapo vieta.
Visa Mackaus bendrazygiu karta jautesi esanti istorijos auka, kuriai atimta galimybe realizuoti savo jegas, o zmogus jau ne zmogus, tik praeities nuolauzu ir griuvesiu karta.Lieka vienintelis saviraiskos budas, iprasminantis buvima cia ir dabar- poezija. Ir labai daznai ta poezija yra tarytum atausta ivairiomis mirties pasireiskimo formomis.
Viena is mirties formu- gimtosios zemes praradimas. Dar mitinis mastymas teigia, kad negali buti zmogaus be jo aplinkos. Gimtoji zeme- sventoji erdve, apgaubta saugumo aureole, sauganti "mano" pasauli nuo kito, svetimo, pazenklinto chaoso zenklu. Tik savoje zemeje imanoma prigimtine harmonija, is jos kyla kurybines jegos, ji- istoriniu namu simbolis.
Mackus viename eilerastyje rase: "As niekada neturejau zemes…" Del to ir 1952 m. eiliu rinkinys pavadintas "Jo yra zeme". Zodzio "jo" vartojimas sukuria itampa, isplecia poetine erdve, zadina netikrumo, svetimumo ispudi. Zemes nera, ji toli, salta ir svetima, yra tik lengvai duztanti iliuzija, nuspalvinta banalia viltim:
Jeigu rasciau gimtuosius namus,-
Niekas manes is ju neisnes
Ne karste, ne mirty.
Praradus rysi su gimtaja zeme, prarandamas rysys su namais ir gamta. A. Mackus, paklaustas, ar jis savo poezijoje turi namus, atsove: "As nuomoju buta". Poetiniame pasaulyje visiskai isnyksta Lietuvos gamtovaizdis, jo detales. Dominuoja savokos- bendrybes be reiksmes atspalviu: ziedai, zole, lietus, sausra, krantas, smelis, jura.
Likes be zemes, smogus lieka pats su savimi ( pats sau zeme) ir savyje turi atrasti tai, ko jam reikia. "Hermetiskoje dainoje" poetas prabyla:
Maitinuos savimi:
Sanariams - kandoras,
Sanariams esu hiena.
Is naujo sukurti pasaulio neimanoma. Pirmiausia reikia paneigti, kas buvo sukurta kitu, ir is griuvesiu lipdyti tai, kas nauja. Is turimos patirties nuolauzu...