Tomo akviniečio moralinio įstatymo koncepcija

Konspektas
 5
Microsoft Word 221 KB
31 puslapiai

Tomo Akviniečio moralinio įstatymo koncepcija
Doc. dr. Dalia Marija Stančienė,
Kultūros, filosofijos ir meno institutas
Įvadas
Tomas Akvinietis pelnė šlovę ne tik kaip teologas, bet ir kaip filosofas, politikas, teisės įstatymų žinovas. Jo prigimtinės teisės teorija buvo pasinaudota kuriant „Amerikos konstitucijos aukštesniosios teisės pagrindus“.
Iki Tomo Akviniečio moralinėje teologijoje dažniausiai buvo nagrinėjama Šventajame Rašte tiesiogiai ar netiesiogiai pateiktus moralinius priesakus. Tomas Akvinietis, pasielgė kitaip. Jis, spręsdamas pamatines etikos problemas, pasitelkė teleologinį Aristotelio metodą ir taip išvengė vergiško sekimo autoritetingu tekstu bei piktnaudžiavimu dedukcija.
Garsusis “Traktatas apie įstatymą” (Teologijos suma, I-II, kl. 90-108) yra puikus Tomo Akviniečio pavyzdys kaip jis rėmėsi Aristotelio teleologija, kurdamas integruotą etikos, teisės ir valdymo teoriją. Šiame traktate Tomas Akvinietis pateikia keturių įstatymų struktūrą: 1. amžinąjį įstatymą (pasaulio dieviškasis planas), 2. prigimtinį įstatymą (pagal kurį žmogus naudodamasis savo mąstymu dalyvauja amžinajame įstatyme), 3. žmogaus įstatymą (pagal kurį “nuosprendžiais” ir “įsakymais” prigimtinis įstatymas yra pritaikomas specifinėms visuomenėms), 4. dieviškąjį įstatymą (dieviškasis apreiškimas fiksuotas Naujajame ir Senajame Testamentuose, vadovauja žmogui ir padeda suprasti teisės bei moralės dėsnius). Ši struktūra remiasi neoplatoniškomis hierarchijos ir dalyvavimo koncepcijomis, Romos teise, feodalizme gyvavusiu tikėjimu, kad įstatymas ir valdžia yra bendros kilmės, ir stoikų tikėjimu racionalia bei moralia pasaulio tvarka. Šios sistemos vienybę pagrindžia pamatinis tikėjimas žmogaus mąstymo gebėjimu suvokti Dievo intencijas atitinkantį gamtos tikslingumą. Tomo Akviniečio manymu, prigimtinis įstatymas yra susijęs su “prigimtinių potraukių” ištobulinimu ir išbaigimu, juos pajungiant savisaugai, maitinimuisi, dauginimuisi, šeimos gyvenimui, mokymuisi ir garbinimui. Visa tai yra suprantama kaip Dievo suteiktos būtinybės ir galimybės, kurios patenka į prigimtinio įstatymo sritį. Žinoma, ne visi potraukiai yra “prigimtiniai”, o tik atitinkantys racionalius žmogaus prigimties tikslus. Jie nėra išvedami dedukcijos būdu, jie yra išplėtojami iš vientisos ir socialiai atsakingos žmogaus asmenybės sąvokos. Čia turime omenyje tokią asmenybę, kuri siekia realizuoti maloningo ir tikslingai veikiančio Dievo suteiktas galimybes.
Šis krikščioniškasis aristoteliškasis etikos racionalizmas labai skiriasi nuo ankstesniojo augustiniškojo pesimizmo, nuvertinusio žmogaus mąstymo galimybes pažinti...