Svarbiausia ne paveldėta bet išugdyta mūsų pusė

Lietuvių rašiniai
Rašinys
 5
Microsoft Word 36 KB
2 puslapiai

Svarbiausia – ne paveldėta, bet išugdyta mūsų pusė

Niūrus, mažas, senienomis kvepiantis kambarys, prikimštas antikvarinių daiktų, kuriuos gana brangiai įsiūlytum eilinei pagyvenusiai Paryžiaus damai eiliniame to miesto turgelyje pigiame rajone, ar tiesiog šviesi, erdvi, bet kukli palėpė, pro kurios stoglangį matyti žvaigždėmis nusėta naktinė padangė, pakerinti kiekvieną romantiką? Aš rinkčiausi pastarąją, o mano mama – pirmąjį; aš klajočiau, žvilgsnio pagalba, nuo žvaigždės prie žvaigždės , ir visur palikčiau po išsipildymo laukiantį norą, o mama surinktų ir sudėtų į talpų ir patvarų krepšį kuo daugiau tų antikvarinių stebuklų, ir bandytų savo laimę užsienyje, siūlydama juos kaip kažkokiame Europos užkampyje atrastą lobį. Ir tėtis kartu su ja. Taip ir išsiskirtų mūsų pasauliai, atrodo, pernelyg skirtingi , kad ilgai išbūtų šalia. Bet yra vienas raištis, jei tai taip galima pavadinti, kuris negalėtų taip paprastai atleisti to mazgo , kuris riša mūsų gyvenimus – mes šeima.
Dažniausiai šeimos būna darnios ir turinčios bendrus tikslus, tačiau nebūtinai. Bent jau taip priimta šioje banalias taisykles ir dar banalesnius šablonus bandančioje atstatyti visuomenėje. Jei aš pabėgčiau iš namų su dešimčia metų vyresniu vaikinu ( ką ten vaikinu - visu vyru), pradėčiau vieną po kitos į savo kūną bestis narkotinių medžiagų prileistas ampules, taip bandydama suprasti, kas yra ekstazė, mane pasmerktų ta visuomenė, kuri dabar meiliai šypsosi į veidą, bet nusisukus gali mesti paniekinantį žvilgsnį ir be gėdos apspjauti mano naująjį megztinį. Bet šeima taip nesielgia. Manoji priima mane tokią, kokia aš esu – su nebrandžiomis svajonėmis, su paauglišku pykčiu ir su katinišku meilumu, kuris netikėtai gali virsti į katinišką draskymąsi nagučiais. Jie mane bent jau bando suprasti ir už tai aš juos myliu.
Meilę viskam man...