Stabdžių antiblokavimo sistema

Referatas
 5
Microsoft Word 46 KB
4 puslapiai

Stabdziu sistema referatas. Stabdziu sistema referatas. Antiblokavimo sistema referatas. Antiblokavimo sistema referatas.

AIDAS MARČĖNAS
Iš didžiosios d, iš oriosios O



Donatas Petrošius. Iš tvermės D. –
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.
O pirmiausia tradiciškai padūsausiu, jog „Pirmosios knygos“ serijoje per metus išleidžiama tik viena poezijos knyga, kai vertų knygos jaunųjų poetų Lietuvoje tikrai daugiau nei vienas ar du. Štai ir Donato Petrošiaus „iš tvermės D“ teko skaityti gal prieš porą metų, kai turėjau garbės būti komisijos pirmajai knygai atrinkti nariu. Jau tada poeto eilėraščiai buvo verti, kad pasiektų skaitytoją knygelės pavidalu, tačiau komisija nusprendė pirmenybę suteikti Agnei Žagrakalytei ir jos opusui „Išteku“. Gal ne vien dėl to, kad Agnė – moteris, o komisija panorėjo išmėginti, ar tikrai D. Petrošius pakankamai ištvermingas. A. Žagrakalytė bent jau mane tada nustebino vitališkumu, nevienareikšmiais minimalizuotos kalbos niuansais, gražiai žaistu primityvumu bei rankraščio vientisumu. Greta šios koketiškai autoironiškos autentikos neką mažiau autentiška D. Petrošiaus ištvermė regėjosi kiek per sunki ir, tiesą sakant, duobėta. Ką gi, leisdama knygą „Išteku“ A. Žagrakalytė jau buvo ištekėjusi, tad dabar, augindama sūnų, naują knygą galėtų pavadinti „Gimdau“ – literatūrinė refleksija mūsuose smarkiai vėluoja. Šiuo požiūriu D. Petrošiaus ištvermingas laukimas – pagirtinas.
Kad ir kaip ten būtų, dundant traukiniu į Karaliaučių, mano rankose (kažkokia išvirkščia knygnešystė) – D. Petrošiaus knyga „iš tvermės D“. Nelabai skiriasi nuo rankraščio, skaityto prieš porą metų, – gal dešimt naujų, tiesa, gan stiprių eilėraščių. „Mano laikais“ per porą metų jaunas poetas parašytų mažiausiai vieną naują knygą, bet kiekvienam savi laikai ir sava jaunystė. Kaip viename iš geresnių knygos eilėraščių, sukurtų tartum prieš porą metų atmesto (atidėto) rankraščio gedint, poetas sako:
Tebus atleista visiems: vieną kartą
Nusprendžiau, kad jau viskas man
Baigta. Pasitiesiau ant grindų čiužinį,
Atsiguliau ant nugaros ir taip
Gulėjau žiūrėdamas į lubas tris metus.
(p. 34)
Atpažįstama būsena, o autoironija ją tik mėgina pateisinti. Pasiteisinimai nepriimami. Nereikia net kitos strofos pradžios („Dievas tada į mane atkreipė dėmesį.“), jog suprastume turį reikalą su tikru poetu, tikros poezijos pastanga, tyliu savos tapatybės ieškojimu per kalbą, kuri „Dievo labiau nei žmogaus“, anot vieno pagyvenusio poeto, arba „du mušti / trys užmušti“, anot vieno jaunojo poeto, t. y. D. Petrošiaus. Maždaug tokiu santykiu ir galima vertinti knygos eilėraščius, nepamirštant patarlės, kad...