Seima ir suaugusiojo socializacija

Rašinys
 5
Microsoft Word 73 KB
8 puslapiai

žmogaus socializacija šeimoje. žmogaus socializacija šeimoje.

vvĮVADAS.
Socializacija – tai procesas, kurios metu žmonės perima žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje. Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą sąveikaujant su aplinka. Socializacija formuoja žmogų, kaip visuomenės, kuriai jis priklauso narį.
Socializacijos proceso tikslas sukultūrinti žmogiškąją būtybę. Sociologijoje nėra vieningos nuomonės, kuri socializacijos sąlyga yra reikšmingesnė prigimtis ar kultūra. Vieni sociologai labiau sureikšmina vieną, kiti kitą, tačiau abeji pripažįsta, kad socializacija yra abiejų šių sąveikų procesas. Abi jos riboja žmogaus elgesį, pavyzdžiui: mes negalime skraidyti, išsiversti be darbų ar pastogės, taip pat mes turime paklusti socialinio gyvenimo normoms. Kiekvienas mūsų esame gamtos dalis, todėl paveldime tam tikrą genetinę programą, kurią sudaro elementarūs refleksai, t.y. griebimas, mirksėjimas; instinktai – savisaugos, maitinimosi, dauginimosi, motinystės; temperamentai, veikiantys mūsų socialinį elgesį. Pačioje socializacijoje vyksta du procesai. Pirma – tai procesas, kuriuo metu vaikai išmoksta būti pilnaverčiais savo visuomenės nariais ir antras savęs atskleidimo procesas. Vos tik užgimęs vaikas nieko nesuvokia, bet po kelių dienų jis pradeda mėgdžioti pirmąją šypseną. Tai pirmas jo žingsnis socializacijos link. Po to jis pradeda mėgdžioti mimiką ir garsus, pradeda suvokti pasaulį ir prie jo taikytis. Mėgdžiojimo principas išlieka visą žmogaus gyvenimą. Mes turime savo idealus, bandom juos atkartoti savo veiksmuose, judesiuose, žodžiuose. Kartasi net bandome pasisavinti jau pasakytas frazes. Mėgdžiojame vardan savo naudos ir paklusnumo. Individas nepatyręs socializacijos proceso lieka tik su savo instinktais. Jei jis užaugo tarp laukinių žvėrių, jis ir elgsis kaip tas gyvūnas tarp kurių užaugo. Individas vystosi, kaip konkrečios visuomenės narys, perimantis jos kultūrą, normas, vertybes, idealus, veiklos būdus. Kitaip negu gyvūno, žmogaus genuose nėra užprogramuota sudėtingų veiklos būdų, pavyzdžiui: būsto, statybos, maisto gavybos. Visa tai individas išmoksta būdamas visuomenėje. Izoliuotas vaikas, kuris nepatiria socializacijos nebesugeba įsisavinti mums priimtinų normų, simbolių ir suvokti mūsų kultūros. Ne tarp žmonių augusių kūdikių, be socialinių kontaktų netampama visaverčiais žmonėmis, t.y. jie lika žmogaus pavydalo gyvūnais. Žmogaus organizmas gali žmogiškai funkcionuoti tik socialinėje aplinkoje. Kuo ilgiau užtrunka socializacija, tuo labiau jos rezultatai nebepataisomi. Taigi socializacija nėra įgimta, mes ją galime suvokti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina...