saukos paveikslo meilė analizė

Dailės analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 32 KB
1 puslapis

Panagrinėkime Šarūno Saukos paveikslą “Meilė” (1995 m.). Šio dailininko darbai yra išskirtiniai kitų šiuolaikinių meno apraiškų kontekste. Tai vienas keisčiausių, sudėtingiausių tapytojų, bandąs išlaisvinti vidinį, pasąmonės pasaulį savo kūrybos pagalba. Ryškus postmodernistas, neoekspresionizmo atstovas, Sauka sukrečia žiūrovą savo kūrybos natūralistiniu atvirumu bei su tuo susietu misticizmu, kartais jo darbai iššaukia pasišlykštėjimą, tačiau dažnas negali atitraukti akių nuo keistojo dailininko pasaulio, persmelkto niūriu dvasniu estetizmu išnirančiu iš bjaurumo gelmių.
Nagrinėjamas paveikslas mums įdomus ne tik savo menine išraiška, bet ir filosofine idėjine prasme. Kodėl autorius “meilės” terminą interpretuoja savaip, griaudamas estetizmo kanonus, lyg išversdamas šią sąvoką išvirkščią? Kam reikalingos ryškiai atspindimos postmodernizmo sąsajos su klasicizmu?
Siužete matome ryškią aliuziją į žymaus klasicizmo atstovo F.Gojos visiems žinomą paveikslą “Nuogoji Macha”. Tai lyg kelių amžių sanplaika “išrėkta” ekspresyvia, emocionalia gesto tapysena, aiškus turinio mėgdžiojimas, įliejimas į savąją erdvę papildytas eklektiškomis detalėmis, atspindįs menininko ironiją savęs bei supančios aplinkos atžvilgiu.
Daugelyje savo kūrinių Š.Sauka vaizduoja pats save, lyg bandydamas nutapyti asmeninį vidinį pasaulį. Čia jis apsinuogina kiek įmanoma daugiau, lyg...