Salomėjos nėries lyrikos apibūdinimas

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 28 KB
1 puslapis

Daugelis jaunesnių intelektualų skeptiškai vertina Salomėjos Nėries poeziją – matyt, dėl to, kad laiko ją sentimentalia ir kičine. Ko gero, dalis eilėraščių nusipelno tokio apibūdinimo, bet mums, žinoma, rūpi tai, kas geriausia, o geriausi man yra tie nelabai gausūs ketvirtojo dešimtmečio antros pusės eilėraščiai, kuriuos apibūdinčiau kaip dekadentinius, individualistinius, hermetiškus, estetizuotus (visi šie epitetai apskritai mano sąmonėje turi ryškius pliusus).

Tai, kad ši poezija aprengta (beje, labai gražiai) tautiniais, šiek tiek folkloriniais rūbais, neturėtų užgožti jos giluminių ypatybių. Čia vyrauja estetizuota melancholiška nuotaika, ir stebinamai daug eilėraščių kalba apie mirtį – savo mirtį. Taip pat dažnas našlaitės (arba „klajūnėlio“) motyvas, ko gero, traktuotinas simbolinėje vienatvės ir susvetimėjimo plotmėje. Blėsuoja kažkoks nenusakomas sielos nerimas, genantis „per lūžtantį ledą“, neapibrėžtas nepasitenkinimas šiuo pasauliu, ir šie jausmai idealią išraišką (ir galbūt iškrovą) gauna keistoje „vėjo vaiko“ kūryboje, kartais atitrūkstančioje nuo kasdieninės logikos, nuo įprastinio pasaulio suvokimo. Tad ne veltui „dėdės“ skundėsi: „Kam, sako, užsidariusi, / Nebūtus daiktus giedi?“

Melancholija įsisupusi subtiliuose rudens motyvuose: „Skundžias alėjos, / Kaip jos nemėgsta drėgno rudens“; „Jei tu nekranksi juoda...