Romualdas granauskas jaucio aukojimas

Lietuvių analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 40 KB
3 puslapiai

Granauskas zole interpretacija. Granauskas zole interpretacija. Romualdo granausko zole. Romualdas granauskas zole analize. Romualdo granausko zole. Romualdas granauskas zole analize.

Romualdas Granauskas
„Jaučio aukojimas“

Ištraukos interpretacija

„ir veltui stengiesi įžvelgti ką nors trijų lydinčių vyrų veiduose, kai sustojat ratu ant upeliūkščio kranto, rinkdami nakvynei vietą, o kai vieta jau aprinkta, visi keturi einat nusiplauti kelionės prakaito ir dulkių, paskui anie du ima atrišinėti terbas, bet vienam užsinarplioja virvelė, ir antrasis laukia, įkišęs ranką, nieko iš ten neimdamas, paskui abu vienu metu padeda ant žolės duoną ir žuvį, bet tau kažkas pasidaro su gerkle: nuo seniai matytos duonos kvapo, taip pat- dėl gailesčio ir graudumo, tylėdamas atsistoji ir eini atgal prie upokšnio, vėl atsigeri vandens, valgai ajerus ir besugrįžti atgal, kai jau visai sutemę, kai jie visi trys jau guli susirietę žolėj aplink įsmeigtą žemėn ietį, ir tu guliesi šalia jų, bet niekaip neleidžia užmigti tas duonos ir žuvies kvapas, ne, tu prie jos neprisiliesi- prie nugalėtųjų ir parklupdytųjų duonos, todėl stojiesi, sugrabalioji ją ir sviedi kažkur į tamsą miško pusėn, nors rytoj visą dieną, iki pat vakaro, brausies paskui juos per tankynes, brisi brastomis ar, apsipildamas prakaitu, kopsi į statų šlaitą ir pats jausi, kaip senka paskutinės jėgos senatvės išdžiovintuose raumenyse,- jie tai supranta, gal net dar daugiau supranta, nes tyli, kai tu nusviedi tolyn jų duoną, tyli, kai tu iš naujo guliesi į žolę, o jau vėliau klausi kiek apsiraminęs, kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“, bet tau vis dar negana, todėl kiek patylėjęs sviedi į tamsą lyg kažkam į veidą: “Aš klausiu ne to, kokiais vardais motinos šaukė, o kaip jūs dabar vienas kitą vadinat!“- ir būtum patenkintas, jeigu bent vienas pašoktų, pagriebęs ietį: „Žyny, jeigu nesiliausi, mes tave užmušim!“- bet niekas nepašoksta, akyse vėl ta pati šilta ir tiršta pamiškės tyla, kurioje pasigirsta vieno jų žodžiai: „Dabar mes visi esame Jonai“,- ir tu jau žinai, apie ką galvosi per visą šią trumpą naktį, kai netrunka išaušti,
ir jūs vėl leidžiatės į kelionę nieko nevalgę,- vakar nusviedei į tamsą jų duoną ir žuvį, todėl šiandien tavo akivaizdoj nė vienas...