Renesansas1

Konspektas
 5
Microsoft Word 35 KB
2 puslapiai

Renesansas

XIV–XV a. Italijos miestai vystėsi daug sparčiau negu kitų Europos šalių miestai. Miestuose steigėsi manufaktūros, jie buvo didžiuliai prekybos su Rytais centrai. Susikaupę turtai buvo naudojami ir kultūrai, menui, mokslui. Italų miestuose atsirado protinio darbo žmonių, menininkų, literatų, publicistų, daktarų, gydytojų, inžinierių, „laisvųjų menų” meistrų–dailininkų, skulptorių, architektų.

Renesansas (iš prancūzų kalbos–Atgimimas) reiškia naujosios kultūros ryšį su Antika. Per Kryžiaus karus, Levanto prekybą europiečiai susipažino su senaisiais rankraščiais, įvairiais antikinio meno ir architektūros paminklais. Daugybė senienų buvo atvežta į Italiją. Čia jos būdavo tyrinėjamos ir studijuojamos, kolekcionuojamos. Italijos visuomenė labai susidomėjo klasikinėmis antikos kalbomis, filosofija, istorija ir literatūra–tuo labiau, kad ir pačioje Italijoje buvo begalės antikinių paminklų.
Senoji kultūra buvo ne tik įsisavinama, bet ir perdirbama. Taip formavosi nauja pasaulėžiūra, prieštaravusi Viduramžių pasaulio supratimui. Tą kaip tik liudija antrasis tuometinės italų kultūros pavadinimas–humanizmas. Humanistinė kultūra pasaulėžiūros centre matė žmogų (humanus–žmogiškas), o ne dievybę. Humanizmo ideologijoje neliko vietos asketizmui. Žmogaus kūnas, jo jausmai ir troškimai nebebuvo laikomi niekingu, nuodėmingu dalyku, atvirkščiai visa tai tapo savatiksliu, esminiu gyvenimo dalyku. Vieninteliu realiu gyvenimu pradėtas laikyti žemiškasis gyvenimas. Esminiu mokslo uždaviniu paskelbtas žmogaus ir pasaulio supratimas, pažinimas. Viduramžių scholastikams ir mistikams būdingas pesimizmas ir nusižeminimas buvo pakeistas optimizmu ir begaliniu tikėjimu žmogaus galia, jo protu.
Šiame didingame intelektualiniame judėjime dalyvavo visas žvaigždynas žymių poetų, rašytojų, mokslininkų ir menininkų. Galbūt...