Religija moralė politika

Referatas
 5
Microsoft Word 50 KB
4 puslapiai

RELIGIJA, MORALĖ, POLITIKA
 
Šiuolaikinėje visuomenėje – madingas indiferentiškumas ar netgi nihilizmas visose įpareigojančiose viešojo ir asmeninio gyvenimo srityse: politikoje, religijoje, moralėje. Pagrindinis dėmesys koncentruojamas į materialinius dalykus – ekonomiką, ir šiek tiek – į kultūrą, tiktai grynai hedonistiniame lygyje: kiek tai teikia pasitenkinimo esamu momentu.
O koks turėtų būti santykis tarp pačios politikos, religijos ir moralės? Istorija liudija, kad religija dažnu atveju yra moralės sargas: visa reginčio ir visagalio Dievo buvimas ir atsakomybė prieš jį – stipriai veikia tikinčiojo elgesį ir jo motyvacijas. Kai kurie sekuliarūs režimai t.p.bandė įvesti griežtas moralės normas (nors ir stipriai pakoreguodami, pritempdami jas prie politinių tikslų), tačiau pasiekė tik viešosios, o ne privačiosios, etikos: įsivyravo požiūris – daryk ką nori, kad tiktai niekas nematytų!
Tokios nuostatos – sunkiau įmanomos giliai religingoje visuomenėje, kur visuose savo darbuose žmogus regi save stebinčią aukštesnę jėgą. Tačiau tam tikrais atvejais religija iš moralės sargo virsta jos pakaitalu. Nepasižymintys moraliniais ar intelektualiniais privalumais žmonės dažnai savo menkystę pridengia susikurta verte, ir vienas patogiausių modelių tokiu atveju – religija. Nesvarbu, kad esi kvailas ir nedoras, užtat esi Dievo vaikas, išpažįstantis tikrąjį tikėjimą ir jau vien tuo – geresnis už netikintįjį ar kitatikį, nepaisant jo moralinio ar intelektualinio pranašumo – galvoja toks tikintysis. Tokiems nereikia nei mokytis, nei mąstyti: jiems viską pasakantis Dievas. Nereikia ir morališkai tobulėti: visas nuodėmes padengianti Dievo malonė ir uolus tikėjimas. Dar daugiau: savas teisumas – tiktai trukdantis Dievo malonei (esama ir tokių religinių mokymų).
Religija gali būti ir nežinojimo ribos sargu, bet kurį įvykį ar gamtos reiškinį siejant su dievybe: taip įvairios ligos seniau būdavo tapatinamos su antgamtinių būtybių – demonų apsėdimais (ir atitinkamai “gydomos”), elektros išlydis virto dievaičiu Perkūnu ir pan. Plečiantis mokslo žinioms, daugelis religinių vaizdinių liko nuvainikuota ir tai sustiprino ateizmo pozicijas.
Tačiau – kaip taikliai pastebėjo L.Tolstojus: jeigu laukinis žmogus sudaužo savo stabą, tai dar nereiškia, jog Dievo nėra, tai tik reiškia, jog jis nėra medinis.
Šiuo metu Dievo vaizdinio ribos nuo medinio stabo plečiasi į kosmoso erdves ir kvantinės fizikos bei genų inžinerijos paslaptis. Tačiau tai – anaiptol nekeičia esmės. Materialistinis mokslas vis dar neranda (ir nežinia, ar kada nors ras) atsakymų į daugelį klausimų – ne tik apie dvasią...