Proto strategija sąveikaujant su gamta ir visuomenėje

Referatas
 5
Microsoft Word 82 KB
9 puslapiai

PROTO STRATEGIJA SĄVEIKAUJANT SU GAMTA
IR VISUOMENĖJE
Referatas
Darbo vadovė

2003

Darbo turinys

1. Civilizacija ir ekologinės krizės
2. Romėnai - pirmieji gamtos užkariautojai
3. Ekologinė pareiga
4. Ekologinė atsakomybė

Civilizacija ir ekologinės krizės

Cicvilizacijų raida visada priklausė nuo visuomenės ir gamtinės aplinkos tarpusavio sąveikos. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir vienas iš civilizacijos apibrėžimų, aiškinančių civilizaciją kaip “tam tikrą visuomenės materialinės kultūros lygį, rodantį kiek žmonės yra įvaldę gamtos jėgas”. Tad ir civilizacijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės pasekmę, t.y., nesugebėjimą išlaikyti harmoningų žmonių ir gamtos tarpusavio sąntykiu, nepavykusį bandymą užvaldyti gamtos jėgas.

Ir jau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. Su agrokultūrine revoliucija (žemdirbystės, gyvulininkystės atsiradimu) prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos hormoniją. Tai turi įtaką ir šiandien (pvz., veikiant erozijai daug derlingų žemių buvo prarasta, kas mažina apsirūpinimo maistu galimybes dėl tinkamų žemdirbystei žemių stygiaus).

Manoma, kad dabartinė ekologinė krizė yra iš dalies pasekmė utilitarinio, pragmatinio požiūrio į gamtą. Ir toks požiūris pradėjo formuotis jau senovės civilizacijose, kurių žlugimą kai kurie mokslininkai yra linkę sieti su bloga ekologine situacija, atsiradusia dažniausiai dėl žmonių veiklos. Romos imperijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės išdavą. Ekologinė krizė, turbūt, yra neišvengiama žmonių veiklos pasekmė.

Romėnai - pirmieji gamtos užkariautojai

Pirmykštėse bendruomenėse ir daugelyje ankstyvųjų civilizacijų vyravo animistinis požiūris į gamtą (pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai; tikėjimas antgamtinėmis dvasiomis). Čia pagarbi baimė gamtai sumišusi su troškimu valdyti ją, o maginiai ir religiniai elementai kartu, dar neatskirti.
Gamta buvo sakralinė erdvė, kupina dievybių. Pavyzdžiui, persų religijoje žemė, vanduo ir ypač ugnis buvo laikomi šventais, saugomas šių objektų švarumas, grynumas. Todėl mirusiuosius, kuriuos laikė esančius didžiausiais aplinkos teršėjais, jie palikdavo uolėtose vietose ar specialiuose bokštuose, kad juos sunaikintų “nešvarūs” gyvūnai.
Ir jau ankstyvosiose civilizacijose pradėta išskirti žmogaus dominuojantis vaidmuo, utilitarinis požiūris į gamtą,...