Politinės partijos Lietuvoje idėjinis tapatumas

Referatas
 5
Microsoft Word 74 KB
8 puslapiai

ĮVADAS


Politikos teorijose partijos užima svarbią vietą, nes vertinamos kaip svarbūs politinės sistemos veikėjai, dažnai atspindintys ir nulemiantys piliečių atstovavimo politikoje būdus, darantys įtaką politinio režimo funkcionavimui ir politinės įtakos valstybėje pasiskirstymui. Dauguma politinių tyrinėtojų sutinka, kad stabiliausia yra dvipartinė sistema, kai valstybėje egzistuoja dvi stiprios, skirtingų ideologijų politinės partijos. Tokia sistema garantuoja, kad bus stabili ir vieninga ne tik valdančioji dauguma, bet ir opozicija. Dviejų partijų sistema leidžia išvengti dažnų vyriausybės krizių ir valdžios perėmimo sunkumų, nes abi partijos yra pasirengusios imtis atsakomybės formuoti vyriausybę.
Lietuvoje tik pirmaisiais neprilausomybės metais buvo dvi dominuojančios politinės jėgos, kurios konkuravo tarpusavyje. Tai Sąjūdis ir LDDP. Bet po partijų skaidymosi Lietuvoje ėmė ryškėti daugiapartinės sistemos bruožai. Lietuvos partinės sistemos negalima laikyti visiškai susiformavusia. Tai lemia trumpa demokratinių rinkimų tradicija, silpna pilietinė visuomenė ir silpnos, menko pasitikėjimo partijos.
Po kiekvienų rinkimų Seime buvo galima matyti vis kitokį politinių partijų išsidėstymą, kaip pavyzdžiui: po 1992m Seimo rinkimų vyriausybę formavo viena partija (LDDP), kuri gavo daugumą parlamente; o po 1996 m Seimo rinkimų daugumai reikėjo sudaryti trijų partijų (Konservatorių, Krikščionių demokratų ir Centro Sąjungos); 2000 m rinkimai parodė, kad partinė sistema tapo dar sudėtingesnė – nė viena partija negavo dominuojančios daugumos balsų. Lietuvoje partinė sistema vystosi tai išlaikydama daugiapartinės sistemos bruožus, tai nutoldama ir vėl priartėdama prie vienos dominuojančios partijos tipo. Tai lemia valdančiųjų partijų nesugebėjimas ilgesnį laiką išlaikyti rinkėjų paramą.
Susikompromitavusios tradicinės partijos sudarė prielaidas susikurti naujoms partijoms (dominuojančiai Darbo partijai) .
Pati visuomenė tampa apolitiška. Ji nesirūpina tuo, ką veikia politikai, jos nedomina politinės partijos, o kai ateina metas balsuoti ir tenka kažką rinktis, dėl kažko susimąstyti – pasirenkama ne geriausia išeitis, ne galvojama, ar yra kas nors išties gero, o renkamasis mažesnis blogis. Kai visuomenė tampa nereikli politikams, patys politikai pradeda vis mažiau jaudintis dėl to, ką jie atstovauja. Jei jiems imama priekaištauti dėl jų politinių programų, dėl pažadų nevykdymo, jie atsikerta – vis tiek niekas tų programų neskaito. Populizmo vis daugėja. Tradicinių partijų antipopulizmas tampa tik dar viena populizmo atmaina.
Šio darbo tikslas yra apžvelgti partijų ideologijų...