Parama šeimai auginančiai neįgalų vaiką

 5
Microsoft Word 60 KB
6 puslapiai

ĮVADAS. TYRIMO METODOLOGINĖ APIBRĖŽTIS.
Kasdien pasaulyje gimsta šimtai vaikų, turinčių vienokias ar kitokias negales. Daug yra vaikų, kurie. gimę sveiki, neįgaliais tapo vėliau. Kiekvieno \iaiko atsiradimas seimoje yra svarhus [vykis, kuris keičia įprastą šeimos gyvenimo ritmą, tarpusavio bendravimą, psichologinį klimatą. santykius su aplinka. Dar didesni pokyčiai šeimoje Įvyksta išaiškėjus vaiko negalei.
Tyrimais jau Įrodyta, kaip giliai vaiko negalė paveikia kiekvieną šeimos narį atskirai ir šeimą, kaip sistemą. Mokslinėje literatūroje išskiriamos tokios šeimos, auginančios neįgalų vaiką, gyvenimo temos, kaip motinos ir tėvo gedejimo išgyvenimai irjų raida^ nepaliaųjamas stresas", socialinė stigma\ ryšio tarp motinos ir vaiko ypatumai4, santykių tarp kitų šeimos narių deflgūracija^ brolių/seserų psichologinės - socialinės patirtys6 ir kt. Vaiko negalės faktas, saviti tėvų emociniai išgyvenimai, santykių šeimoje kaita, nuolatinis bendravimas su specialistais, būrimasis Į bendruomenes, kova dėl teisių ir pripažinimo apibūdina Šeimos, auginančios neįgalų vaika, situacijos specifiškumą.
Deja, tenka konstatuoti, kad maža tyrimų Lietuvoje, kurie argumentuotai ir pagrįstai analizuotų šeimos, auginančios neįgalų vaiką, psichosocialinę situaciją. Pripažindami psichologinių ir socialinių procesų universalumą, turime konstatuoti, kad kultūriniai veiksniai dažnai pakoreguoja seniai žinomas tiesas, kad žmonių patiriami išgyvenimai, jų struktūra ir intensyvumas, santykių su kitais žmonėmis ypatumai dažnai ^a sąlygojami konkrečios šalies kultūrinių ypatumų. Juo labiau, kad žinojimo apie Šeimą, auginančią neįgalų vaiką, sistema yra sukurta vakarų, senos demokratijos, šalyse. Tuo tarpu Lietuvoje tik po nepriklausomybės atkūrimo (taigi, tik vienas dešimtmetis), kai valstybiniu susirūpinta šeimų, auginančių neįgalų vaiką, padėtimi. Galima kelti prielaidą, jog skirtingos socialinės situacijos skirtingose šalyse kuria ir skirtingas socialines -psichologines problemas. Ir be atskiro tyrimo galima hipotetiškai daryti išvadą apie tai, jog Lietuvoje gyvenanti šeima atsiduria specifinėse situacijose, kurios yra būdingos lietuviškam kontekstui. Taip pat tikėtina, kad universalūs šeimos gyvenimo dėsningumai turėtų pasikartoti ir lietuviškoje šeimoje.
Paradoksas (o gal tai yra norma) yra tas, kad pirmieji paramos šeimai ir neįgaliam vaikui klausimą iškėlė ne specialistai ar politikai, tačiau paČios šeimos. Sukurtos nevyriausybinės organizacijos privertė oficialiąsias struktūra^s pripažinti šeimų, auginanČių neįgalų vaiką, poreikius, skirti joms ne tik moralinį dėmesį. Deja, tenka...