Nuo birutės kalno analizė

Lietuvių analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 35 KB
2 puslapiai

Ant birutes kalno. Ant birutes kalno.

Maironis

Nuo Birutės Kalno

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga
Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis,
Taip galingai išreikšt, kaip ir tu, Baltija!

Kaip ilgėjaus tavęs, begaline, plati!
Ir kaip tavo išgirst paslaptingų balsų
Aš geidžiau, tu pati vien suprasti gali,
Nes per amžius plačių nenutildai bangų!

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau
Užmiršimo ramaus ir tarp jų nematau,
Betgi trokštu sau marių prie šono arčiau.

Trokštu draugo arčiau: juo tikėti galiu;
Jis kaip audrą nujaus mano sielos skausmus;
Paslapties neišduos savo veidu tamsiu
Ir per amžius paliks, kaip ir aš, neramus.

Eilėraščio analizė

Maironis mėgo Palangą ir lankydavosi joje beveik kiekvieną vasarą – nuo jaunystės iki pat žilos senatvės. Turtingam ir veikliam gyvenimui reikšti poetas dažnai panaudoja jūros įvaizdį:
O tik Baltijos vaizdas – jūros, išsisupusios ,, plačiai vakarų vilnimis”. Šis vaizdas toks ryškus ir sugestyvus, kad ir atrodo šiandien nuo Birutės kalno pro pušų viršūnes žvelgdami į banguojančius vandenis, girdėtume netylanti jūros ošimą, prisimintume Maironio posmus, kuriose jis taip taikliai yra pagavęs šio didingo reginio esmę.
Bet ar eilėraštyje iš tikrųjų svarbiausias dalykas jūros reginys? Tiesa skaitydami eilėraštį, tariamės matą audringus jūros plotus, girdį jos ,,paslaptingus balsus”, bet drauge suvokiame, kad eilėraštis į mus prabyla ne tiek gamtos, kiek žmogaus pasaulio vaizdu. Šio pasaulio turinį visų pirma, be abejo, sudaro gamtos jausmas. Tačiau ne reginio grožis ir didingumas pats savaime jaudina poetą, o tie vidiniai ryšiai, kuriuos jis junta tarp savęs ir gamtos. Tik čia nepažabotoje, gaivalingoje gamtoje, jis jaučiasi galįs duoti valią savo...