Lietuvos užsienio politika po prahos

Istorijos referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 67 KB
7 puslapiai

LIETUVOS UŽSIENIO POLITIKA PO PRAHOS
(Pranešimas TSPMI metinėje konferencijoje 2002-11-29)
Kaip daug kas pasakytų, Lietuvos pakvietimas į NATO š.m. lapkričio 21 d. Prahoje įvykusiame NATO viršūnių susitikime yra vienas svarbiausių valstybingumą antrą kartą XX amžiuje atkūrusios Lietuvos užsienio politikos rezultatų ir, dar daugiau, vienas svarbiausiu Lietuvos istorijos įvykių. Tarp minėtų rezultatų jį būtų galima lyginti gal tik su Nepriklausomybės akto paskelbimu 1990 m. kovą ar su Rusijos kariuomenės išvedimu 1993 m. rugpjūtį. O visos daugiaamžės Lietuvos istorijos kontekste natūraliai peršasi jo palyginimas su 1569 metų Liublino unija, nors toks palyginimas gali kelti įvairias asociacijas.
Lietuvos politikoje, ir ypač užsienio politikoje, buvo įprasta nuolat kelti vis naujus konkrečius ir pakankamai aiškiai apibrėžtus tikslus ir tai buvo tikrai ne pats blogiausias dalykas. Kadaise siekėme ekonominio savarankiškumo TSRS sudėtyje, po to suvereniteto, po to nepriklausomybės, po to tarptautinio diplomatinio pripažinimo, Rusijos kariuomenės išvedimo, o nuo 1994 – ilgai ir nuosekliai – narystės NATO ir ES. Dabar kai abu tikslai jau pasiekti ar tuoj bus pasiekti, tokia nuostata reikalauja, regis, kelti naujus strateginius Lietuvos užsienio politikos tikslus, kurių Lietuva turėtų siekti, tarkime artimiausius kelis ar kelioliką metų. Tačiau aš nemanau, jog šiandien ar rytoj reikia strimgalviais formuluoti naujus tikslus, kurie galėtų pakeisti tuos, kuriuos jau, esą, pasiekėme. Bet pasvarstyti apie tai, su kokiomis problemomis galime susidurti ateityje ir kokiomis nuostatomis turėtume vadovautis, matyt, tikrai verta.
Visų pirma derėtų, aišku, skirti, trumpalaikę ir ilgalaikę Lietuvos užsienio politikos perspektyvą. Visateisiais NATO ir ES nariais tapsime, matyt, beveik tuo pačiu metu, turbūt, 2004 m. gegužę. Kol kas neatrodo, kad narystės dokumentų ratifikavimas šioms organizacijoms priklausančiose valstybėse bus labai komplikuotas procesas, bet vis dėlto jam reikės skirti pakankamai daug dėmesio siekiant, kad jis vyktų sklandžiai ir nepasikliaujant, kad juo pasirūpins atitinkamų šalių vyriausybės. Istorija su Airijos referendumais dėl Nicos sutarties ar kiek ankstesnė istorija su Danijos referendumais rodo, kad vyriausybės pozicija nebūtinai automatiškai sutampa su visuomenės pozicija. Kaip žinome, Vakarų Europos šalių viešoji nuomonė yra daug mažiau palanki ES plėtrai nei jų vyriausybės, todėl Lietuvos politikams ir diplomatams artimiausiu metu darbo tikrai nestigs. Trumpalaikiai Lietuvos užsienio politikos uždaviniai bent jau daugiašalių santykių srityje pakankamai aiškūs.
Narystė NATO ir ES neabejotinai uždės...