Lietuvos moterų padėtis darbo rinkoje

 5
Microsoft Word 121 KB
15 puslapiai

Politinės, ekonominės ir socialinės reformos, prasidėjusios Lietuvoje 1990-tųjų metų pradžioje, sąlygojo esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse, jų tarpe ir apmokamo darbo sferoje: gamybos smukimas neišvengiamai įtakojo dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą ir nedarbo lygio augimą; privatizacijos ir ekonomikos modernizacijos procesų pasėkoje pasikeitė gyventojų užimtumo struktūra, atsirado naujos pagal ekonominį statusą užimtųjų grupės: darbdaviai, savarankiški ir samdomi darbuotojai.

Šalyje, kaip ir kitose pokomunistinėse šalyse, susiformavo specifinė darbo rinkos struktūra, kurioje, be tradicinių (užimtumas - nedarbas), išryškėjo dar du segmentai: paslėptas nedarbas ir neoficialus užimtumas, neatsispindintys oficialiojoje statistikoje. Ekspertų nuomone, “šešėlinėje ekonomikoje” dirba nuo 200 tūkst. iki 400 tūkst. žmonių, nuo 70 iki 180 tūkst. ieškančiųjų darbo nėra įsiregistravę darbo biržose (Pranešimas, 1997). Tai gerokai apsunkina užimtumo analizę, juo labiau, kad Statistikos departamento ir Darbo biržos duomenys bei specialių darbo jėgos tyrimų rezultatai pateikia šiek tiek skirtingą informacija apie padėtį darbo rinkoje.

Šio straipsnio tikslas - atskleisti Lietuvos moterų vaidmenį šalies ekonomikoje pereinamojo laikotarpio sąlygomis ir parodyti, kaip pokyčiai apmokamo darbo sferoje įtakojo jų užimtumo galimybes. Pirmame skyriuje aptarsime bendras moterų dalyvavimo darbo rinkoje tendencijas: ekonominį aktyvumą ir užimtųjų skaičiaus dinamiką, darbo jėgos pasiskirstymą ekonomikos sektoriuose ir ūkio šakose. Antrasis skyrius skirtas moterų bedarbystės problemoms, trečiame analizuojami moterų ekonominės padėties ir darbinio gyvenimo ypatumai, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimo sąlygos.

1. Bendros moterų užimtumo tendencijos (1990-1998 metai)
1.1. Darbo jėga ir ekonominis aktyvumas
Lietuva, kaip ir kitos socialistinės šalys, išsiskyrė itin dideliu moterų ekonominiu aktyvumu, kuris buvo užtikrinamas, vykdant kryptingą “visuotinio užimtumo” ir socialinę politiką. Marksistinė ideologija moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje laikė svarbiausia lyčių lygiateisiškumo užtikrinimo prielaida, todėl visuomenėje buvo aktyviai formuojamas negatyvus požiūris į kiekvieną, pasirinkusią motinos ir namų šeimininkės, o ne darbininkės ar tarnautojos karjerą. Nuo 1970-tųjų metų moterys sudarė daugiau nei pusę darbininkų ir tarnautojų, jų užimtumo rodikliai labai nežymiai skyrėsi nuo vyrų. 1989 m. Gyventojų surašymo duomenimis, šalies ūkyje dirbo 81% darbingo amžiaus moterų, atitinkamas vyrų rodiklis buvo 86.1% (Professional, 1995).
Atgavus...