Lietuvos kultūros istorija

Istorijos rašiniai
Rašinys
 5
Microsoft Word 58 KB
5 puslapiai

Mykolas lietuvis rasinys. Mykolas lietuvis rasinys.

Šiame darbe, panagrinėsiu - Lietuvos valstiečių kultūrinius bruožus. Bus apžvelgti senosios Lietuvos tvarkymosi aspektai, jų supratimas ir veiksmai.
Trumpai apžvelgsiu šiuos bruožus:
1. Viešąją tvarką
2. Mokyklų steigimą
3. Valstiečių bendravimą
4. Kultūrinį judėjimą kaime . Šį punktą panagrinėsiu plačiau.

Viešoji tvarka:

Senosiose nuostatose ir instrukcijose nemažai buvo kalbama apie karčiamas. Kaimuose jas laikyti buvo draudžiama. Plačiai karčemų reikalai buvo išdėstyti 1588 m. Lietuvos Statute. Įsakoma, kad valdiškuose ir privačiuose dvaruose karčemų nebūtų, valstiečiai kaimuose alaus nedarytų ir jo nepardavinėtų. Svaiginamuosius gėrimus leidžiama šinkuoti užvažiuojamuose namuose prie vieškelių ir ponų bei šlėktos dvaruose, kur yra tokie namai. Karčiamoms laikyti buvo išduodami leidimai kuriuos reikėdavo parodyti atvykusiems valdžios pareigūnams. Jei kas nors neturėdavo leidimo , tai visi katilai , kubilai, midus, alus būdavo atimami ir išvežami i urėdo dvarą, pusė konfiskuoto turto eidavo špitolei, kita pusė pilies valdžiai. Mykolas Lietuvis, kritikuodamas valstybės santvarką atkreipė dėmesį į girtavimą paplitusį kaime. Jis rašė: Lietuvos miestuose jokių įmonių nėra tiek daug, kaip alaus ir degtinės bravorų. Šiuos gėrimus žmonės nešasi eidami į karą ir net melstis. Žmonės į juos taip įjunkę namie, kad vos tik karo žygyje atsigeria neįprasto gėrimo- vandens, kaip mat miršta nuo dieglių ir dezinterijos. Kaimiečiai, pametę ūkio darbus, renkasi į smukles. Ten jie praleidžia dienas ir naktis, begerdami ir savo gudrumu prisijaukindami lokius, kad šie, šokdami pagal birbynę, linksmintų juos. Dėl to atsitikdavo taip, kad žmonės, išgaišinę savo turtą, nenorėdami kęsti bado, imdavo vagiliauti ir net plėšikauti.
Degtinės vartojimas kaimuose paplito XVII a. pabaigoje. Su girtavimu sąvadavimas kuriuo dažniausiai užsiimdavo smuklių lankytojai ir šinkorkos. 1588 m. Lietuvos statusu įsakoma vyti sąvadautojus iš miestų ir bausti juos suluošinimu, nupjaunant nosį, ausį ar lūpą. Jei ir po to sąvadaudavo , tuomet bausdavo mirtimi. Tuo pačiu statusu buvo įsakoma neįleisti ir čigonų, esą jie nenaudingi ir nereikalingi žmonės, jie jokių paslaugų neatlieka, o tik apgaudinėja, vagiliauja, nevengia žmogžudysčių. Buvo draudžiama skolintis pinigus iš žydų, nes jie savo gudrumu ir lupikavimu palūkanomis ne vieną valstiečio ūkį prapuldę. Valstietis valstiečiui galėdavo skolinti pinigus, tik tuomet kai būdavo atsiskaitęs su dvaru.
Urėdams būdavo liepta pasirūpinti amatininkais. Jei kuris tėvas turėdavo daug sūnų, keli sūnūs būdavo paimami ir mokomi...