Lietuvių filosofija

Konspektas
 5
Microsoft Word 37 KB
2 puslapiai

Lietuvių filosofai

Vydūnas.

Ankstyvuose savo kūriniuose Vydūnas rutuliojo abstrakčias filosofines idėjas. Vėliau jis perėjo prie savo tautos būties analizės, stengėsi kuo geriau suvokti jos istoriją. Šiuos minties ieškojimus atspindi jo dramos. Lietuvių tautos likimas jau neatskiriamai susijęs su kitų tautų istorija ir religija.

Vydūnas į Lietuvą žvelgė per jos kovas su kryžiuočiais, kovos su krikščionybe istoriją, atskleisdamas kryžiuočių grobuoniškumą, veidmainiškumą, krikščionybės žalą. Anot mąstytojo krikščionybė yra visiškai svetima lietuviams. Visa lietuvių tautos stiprybė glūdėjo senojoje lietuvių religijoje. Jos netekę lietuviai nustoję būti savimi. Senosios religijos atgimime Vydūnas matė ir liet. tautos dvasinį atgimimą. Vydūnas plėtojo S. Daukanto mintis: religija privalo rastis iš tautos būdo, o krikščionybė neatitinka lietuvių būdo.

Savo filosofinėse pažiūrose Vydūnas jungė senovės indų filosofiją su neoplatonizmo bei krikščionybės elementais. Indų filosofija – kertinis Vydūno pažiūrų akmuo. Vydūną žavėjo indų mokėjimas kovoti dėl savo teisių nenaudojant prievartos. Dažnai šalyje viešpatavo okupantai, bet indų kultūra neišnyko. Vydūnas manė, jog išsaugoti kultūrą indams padėjo jų filosofija ir religija. Vydūnas lygino lietuvius ir indus. Jis manė, kad neišnykti gali padėti tik tautos ištvermė, orumas, jos narių atsakomybė. Vydūnas suprato, kad dėl tragiško lietuvių tautos likimo kalti ne tik “svetimieji”. Todėl jis reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai.

Vydūno įsitikinimu nei mokslas, nei krikščionybė negali paaiškinti žmogaus esmės. Visas žinias mes įgyjame intuityviai. Tik vėliau protas ieško argumentų joms...