Laidotuvių papročiai mirtis ir laidotuvės

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 93 KB
11 puslapiai

Turinys

Įvadas 3
Požiūris į mirtį 4
Vėlės 4
Kur gyvena vėlės? 4
• Mirusiųjų įsikūnijimas į medžius, augalus 4
• Mirusiųjų įsikūnijimas į paukščius 5
• Mirusiųjų įsikūnijimas į gyvūnus 5
Mirties pranašai 5
Kur yra pomirtinis pasaulis? 5
Mirties “prisijaukinimas” 5
• Laidojimas mežiuose 6
• Laidojimas žemėje 6
Sovijaus mitas 6
• Deginimas 7
Kaip buvo kitame gyvenime? 7
Trys laidojimo ceremonijos 7
Krikščioniškos laidotuvių apeigos 9
Gyvybės medžio mitologema pomirtinio gyvenimo sampratoje 9
Atgailaujančios sielos 10
Medžiai, augalai laidotuvių apeigose 10
Kur surasti laidojimo papročių? 11
Išvados 12
Naudota Literatūra: 13

Įvadas

Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.
Visi žmonės nori sužinoti paslaptis, o labiausiai, mano manymu nori žinoti, kas ju laukia po mirties. Aš pati noriu žinoti, bet jei žinosiu man bus nebeįdomu gyventi.
Šiame referate pasakosiu laidotuvių kultūrą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje, mirusiųjų įsikūnijimą į gyvunus, paukščius, medžius.
Perskaitę referatą sužinosite, kad ir šiomis dienomis yra mirties pranašų, kas davė pradžią mirusiųjų laidojimui – deginimui, kokios trys laidojimo ceremonijos, kaip jos vykdavo. Taip pat kur rasti laidotuvių papročiai, kaip atgailauja sielos ir dar daug įdomios informacijos.

Požiūris į mirtį

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Vėlės

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo...