Ktu 1 kolis

Konspektas
 5
Microsoft Word 50 KB
4 puslapiai

Klausimas apie būtį kas tai yra ir kodėl. Leibnicas suformulavo pagrindinį ontologinį klausimą, kodėl apskritai yra būtis. O ne priešingai – niekas. Filosofijoje būties sąvoka pirmiausiai reiškia tai kam būdinga būti kas būna, yra, egzistuoja. Galima būtų manyti, kad būtis yra pasaulis. Tačiau pasaulis yra suvokiamas kaip juslėmis patiriami daiktai.
Filosofas ieško įvairovės vienovės. Ir klausia ar galima empirinį pasaulį traktuoti kaip visumą.
Ontologija klausia ne apie vieną ar kitą būtybę, bet tiesiog apie būtybę apskritai.
Haceina knygoje „filosofijos kilmė ir prasmė“ apmąstė svarbiausias. Buvimas, būtybė, būtis. Jo aiškinimai žodis „būti“ nurodo, kad kas nors būna, o veiksmas kurio kas nors būna lietuviškai vadinamas Buvimu. „Buvimas“ veiksmažodinis daiktavardis, todėl jį reikia interpretuoti ne kaip padėti, o kaip veiksmą. Buvimas reiškia veiksmingumą, aktyvumą vadinasi buvimas visada yra kurio nors veiksmas, todėl turi subjektą, kurį vadiname Būtybę. Tai kas būna yra būtybė. Būtybė yra tai kam būti yra ryški savybė. Būtybės gali ir nebūti vien dėl to, kad buvimas yra savybė. Būtis yra buvimo šaltinis jo pagrindas, galia.
Vakarų filosofija prasidėjo nuo klausimo apie būtį, apie visa ko pagrindą arba pradą visų reiškinių. Iki sokratinėje filosofijoje dominavo klausimas apie būtį.
Parmenidas ~480m pr. Kr. Jis parašė poemą apie prigimtį. Jis pasitiki grynuoju mastymu, nes jutimo duomenys tikrų žynių neteikia.
Pagrindinė Tezė:
„būtis yra, o nebūties nėra“. Kitimas virsmas kuo nors kitu. Kita savybė yra amžina jei būtis yra apibrėžta, tai ir jos turi būti nebūtis. Būtis turi būti begalinė. Pagal Parmenidą būtis yra rutulio formos. Zenonas teigia, kad logiškai neįmanoma įrodyti būties judėjimo. Herakleitas paliečia priešinga koncepcija. Jam priskiriamas pasakymas viskas kinta. Pagal jį visa ko pradas yra totalus, tvarkingas, tapsmas. Tapsmas, kitimas susyjąs su nebūtimi. Tačiau apie nebūtį galima kalbėti tik metaforiškai. Herakleitas pateikė tik ugnies kaip pasaulio grindžiančio pradą ir kitimo metaforą. Tik būties pavidalais galima išreikšti nebūtį. Visa ko pradas yra kitimas, tapsmas, ugnis. Herakleitas teigia, kad „visi daiktai – mainas ugniai ir ugnis visiems taip kaip auksui prekės ir prekėms auksas“. Kalbama apie ugnies ir pasaulio santykį. Auksas tarytum sulygina daiktų įvairovę. Ugnies santykis su pasauliu, visais daiktais yra taip pat mainas. Ugnis yra tai kas sulygina pasaulio daiktų įvairovę. Pasaulis kaip būtybių suma priklauso nuo vieno. Vieną viršiją pasauli kaip visuma. Visuma yra kažkas daugiau nei daiktų suma. Taip ir ugnis visus...