Kilmingųjų herbai auksakalystėje

Istorijos referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 56 KB
5 puslapiai

Kilmingųjų herbai lietuvoje. Referatai apie litavima. Kilmingųjų herbai lietuvoje. Referatai apie litavima.

Įvadas

Herbas – iš vokiečių kalbos žodžio “erbe” – paveldėtojas, įpėdinis, palikimas – asmens, šeimos, giminės, organizacijos, valstybės pastovus ženklas. Svarbiausias herbo atributas – herbo skydas su heroldiniu ženklu.
Pirmosios herbų tradicijų užuomazgos siekia XII-XIII a. Kryžiaus žygių epochą. Į Lenkiją, o iš ten po 1413m. Horodlės unijos į Lietuvą, herbų tradicija atėjo iš Vakarų Europos, dažniausiai iš Čekijos ir Vengrijos. Manoma, kad tokio pavidalo Vyčio herbas buvo atneštas iš Vengrijos. 1434m. Lenkijos karalius Jogaila pirmąkart suteikė šį herbą Lelovo vaitui Mikalojui. Vėliau jis paplito (buvo suteikiamas karalių ar Seimo, perkamas iš kitų bajorų ir pan.) ir visoje Lietuvos – Lenkijos valstybėje.
LDK įsigalėjus auksakalystei herbai buvo kaldinami tiek monetuose, tiek ant skydų, tiek ant sakrališkų taurių ir t.t. Auksakaliai pirmiausia turėjo labai gerai pažinti tauriųjų metalų savybes: kiek ir kokių priemaišų pridėti prie aukso ar sidabro lydinio, kokiais įrankais lituoti, kalti, graviruoti bei poliruoti. Nuo techninio lygio priklausė dirbinių pobūdis, vertė bei meniškumas.
Daugybę išlikusių auksakalystės vertybių buvo sukurta tiek Vilniuje dirbusių auksakalių, tiek atvykusių iš Krokuvos, Karaliaučiaus, Niurnbergo, Liubeko, Italijos miestų. Atvykusių auksakalių dėka Vilnius nuolatos palaikė glaudžius ryšius su Vakarų Europos auksakalystės centrais, neatsiliko nuo mados naujovių, greitai reagavo į stilių kaitą, ko pasekoje įsivyravo europinis etiketas bei reprezentacinės tradicijos.
Dirbinių donatorius padeda išsiaiškinti pagal įspaustus ar dar kaip kitaip paliktus herbus.
Šiame referate „Kilmingųjų herbai auksakalystėje“ apžvelgiau Vilniaus katedros lobyno vertybes, kuriose pagal herbus galima atsekti LDK didikų gimines, o taip pat aptariau ir auksakalystės technikos procesus.

Katedros lobynas

Vilniaus katedros lobynas pradėtas kaupti iš karto po 1387 metų Lietuvos krikšto bei Vilniaus katedros įsteigimo (1388). Pirmiausia į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti liturginiai reikmenys, iš svetur atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga.
Ilgainiui Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstracijų, bažnytinių taurių, relikvijų ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, kurią nuolat papildydavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų (Kazimiero, Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforos ir kt.), garsiausių didikų giminių atstovų (Goštautų, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir...