Kariniai veiksmai 1917 1918m vokietijos sutriuškinimas

Istorijos referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 73 KB
8 puslapiai

Kariniai veiksmai (1917 – 1918m) , Vokietijos sutriuškinimas

Prasidėjus 1918metams visos sąjungininkų armijos rimtai pajuto didelį karių trūkumą. Prancūzų resursai buvo išsekę, todėl jie Vakarų fronte labai sunkiai surinko 99 divizijas. Italija vis dar negalėjo atsigauti po Kaporeto katastrofos. Penkias divizijas (virš 100 000 vyrų) britai išsiuntė į Italijos frontą, bet tuo pačiu metu stiprias pajėgas rengė naujiems puolimams prieš turkus Palestinoje. Vyriausybė paskelbė BEP reorganizaciją, o tai reiškė, kad šios pajėgos bus sumažintos 141 batalionu, nors frontą pratęsė dar apie 40 km.
Vokietija su Hindenburgu ir Liudendorfu priešakyje dabar jau faktiškai diktavo karo veiksmus. Karo vadai pripažino, jog, nepaisant aiškiai nusilpusių sąjungininkų pajėgų, Vokietijos karinė situacija buvo pavojinga. Sunkios 1917 metų kovos buvo mirtinai nualinusios kariuomenę, ji nebepajėgė efektyviai kovoti, krito karių moralė. Povandeninių (laivų kampanija, į kurią buvo įdėta tiek daug vilčių, turėjusi išspręsti daugybę problemų vos per kelis mėnesius, aiškiai nepavyko. Dabar pati Vokietija kentėjo nuo žiaurios blokados. Nors ir praretėję, amerikiečių daliniai vis dar įstengė kautis; jų skaičius nuolatos didėjo, todėl buvo aišku, jog ilgainiui amerikiečiai įstengs pralenkti iš Rytų fronto atšauktas vokiečių pajėgas. Vokietijos padėtis galėjo tik pablogėti, todėl Aukščiausioji vadovybė dabar nutarė kirsti iš peties — sumušti sąjungininkus visiškai atviru puolimu. Jie suplanavo pavasarinį puolimą prieš Britanijos armiją Somos-Araso fronte.
Vokiečiai pradėjo puolimą kodiniu pavadinimu "Operacija Michaelis". Pradžioje puolimas vokiečiams buvo sėkmingas ir britų armija ėmė trauktis. Norėdamas išvengti sąjungininkų kariuomenių atsiskyrimo, Heigas kovo 26 d. pareikalavo sudaryti bendrą vadovybę; britų ir prancūzų pajėgoms dabar turėjo vadovauti generolas Ferdinandas Fošas. Netrukus prancūzų daliniai buvo pasiųsti į šiaurę, kad padėtų smarkiai spaudžiamiems britams.
Vokiečiams ir toliau tebesiveržiant, sąjungininkų pajėgoms kilo išblaškymo grėsmė. Generolas Pelenas baiminosi vokiečių atakos, nukreiptos prieš prancūzų sektorių, todėl nenorėjo remti britų. Kovo 28 d. vokiečiai maksimaliai įsirėžė į britų linijas —įsiveržė gilyn 65 km, tačiau jų jėgos jau pradėjo silpti. Neįstengę britų palaužti "Michaelio" puolimu, vokiečiai smogė antrą smūgį, kurį pavadino ("Georgo operacija"), — veržėsi šiauriau į Flandriją, vokiečiams dar kartą nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.
Dabar vokiečių linijos buvo gerokai išsikišusios ir tarsi prašyte prašėsi kontratakos....