Jurgis savickis - gyvenimas kūryba biografija

Lietuvių rašiniai
Rašinys
 5
Microsoft Word 119 KB
15 puslapiai

Jurgis savickis rasinys. Jurgis savickis rasinys. Savickio rasiniu temos. Savickio rasiniu temos. Jurgis savickis rasiniu temos. Jurgis savickis rasiniu temos. J.savickis, rašinys. Jurgio savicko rašinio temos.

Beveik prieš pusę amžiaus poetas ir literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas pabrėžė, kad Jurgis Savickis yra kone vienintelis europietiško tipo rašytojas lietuvių literatūroje. Tuometiniame literatūros kūrėjų kontekste jis iš tiesų buvo ypatingas, atlikęs „pirmąją lietuvių dailiosios prozos reformą, pradėdamas naują, „poklasikinę“ jos epochą“. Šiandien rašytojo svarbumas literatūros istorijos procese ne tik neatrodo menkesnis, bet yra dar labiau išaugęs ir naujai įvertinamas. V. Daujotytė, žvelgdama jau iš dabarties pozicijų, patikslina A. Nykos-Niliūno mintį, J. Savickį pavadindama pirmuoju lietuvių rašytoju – laisvu europiečiu, kūrusiu „ne iš moralinių ar patriotinių įsipareigojimų, o iš talento laisvės, skatinusios ne tik gyvenimo keliu eiti, bet ir rašyti kitaip“.
Tai labai intensyvaus, glausto stiliaus menininkas, į perdėm rimtą lietuvių literatūrą vienas pirmųjų įvedęs ironiją, humorą, parodiją, leidęs sau pažaisti įprastais lietuvių literatūros stiliaus, tematikos ir pasaulėžiūros dalykais bei savo skaitytojų lūkesčiais. Rašytojas vengia klišių, rašo lakoniškai, pasitelkia tolimas asociacijas, užuominas. Jam svarbu rašyti gražiai, todėl mėgstamos ryškios detalės, ryškūs spalviniai įvaizdžiai, kuriamas labai tapybiškas vaizdas. Rašymas be kita ko dar ir savitikslio grožio vardan – negirdėtas dalykas ligtolinėje lietuvių literatūroje (beje, dėl to buvo užsipulti ir pirmieji poeto H. Radausko eilėraščiai). Nedaugelis anuo metu galėjo J. Savickio moderniąją prozą suprasti ir tinkamai įvertinti – iki pat XX a. paskutinių dešimtmečių šitai pasisekė tik intelektualinio elito skaitytojams ir kritikams.
J. Savickis – neabejotinai „kitoks“ lietuvių literatūroje. Kitoks, nei iki tol lietuvių novelėse vaizduotas, yra ir jo kūrybos žmogus. Anksčiau rašytojai po truputį skverbėsi gilyn į žmogų, kai ką perimdami iš savo pirmtakų, kai ką atmesdami, kai ką naujo išrasdami, bet iš esmės ėjo ta pačia, tradicijos išrausta vaga. J. Savickis šioje srityje padarė drastišką šuolį. Jis, anot K. Korsako, „kirto iš karto ir paliko aiškią žymę. Galima nepritarti užsimojimo linkmei, bet negalima nuneigti rezultato“ . Išsivaduota nuo provincialaus galvojimo, atsikratyta iš anksto primestų lokalinių idealų, vertybių ir prietarų. Kaip žinoma, šis rašytojas didesnę savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, atitrūkęs nuo aktualių Lietuvos socialinių ir moralinių problemų, kurios rūpėjo čia kūrusiesiems. J. Savickio tyrimo objektu tapo jau nebe konkretus istorinis žmogus, o žmogus apskritai, moralinės, etinės jo prigimties problemos. Rūpinimasis bendražmogiškais...