Jono biliūno apysaka kliudžiau

 5
Microsoft Word 35 KB
2 puslapiai

J. Biliūnas – jauniausiu likęs lietuvių literatūros klasikas. Beletristo talentas ypatingas:jis girdi žmogų, ypač nelaimingą, sugeba sutelkti literatūrinį žvilgsnį į žmogaus intuiciją, jausmus. Novelėje “Kliudžiau” J. Biliūnas iškelia idėją – kuo menkesnis, kuo bejėgiškesnis yra tas, prieš kurį pakeli ranką, tuo didesnis tavo moralinis nusikaltimas.

Apsakymo pradžioje pasakotojas nutapo nelaimingos katytės paveikslą. Jau pirmajame sakinyje akcentuojama balta spalva (“balta katytė”), kuria išreiškiama, kad gyvūnėlis nekaltas, niekam nepadaręs blogo. Katytė apibūdinama kaip žmogus – nelaiminga. Smulkmeniškas katytės apibūdinimas pabrėžia jos menkumą, bejėgiškumą, nesaugumą (“Jos menkas suliesėjęs kūnelis visas drebėjo nuo šalčio ir baimės ”).

Novelės metų laikas – ruduo (“ drebėjo nuo šalčio ir baimės; jos plaukai nuo lietaus sušlapę ir purvais apskretę”). Tiesiogiai išreiškiama erdvė – tai dvipolė erdvė. Sakiniu “radau aš ją lauke, patvory ” pabrėžiama lauko, svetima erdvė. Tvora – tai riba tarp lauko ir namų erdvės. Lauko erdvė – katytės buvimo vieta, kurioje ji jaučiasi nesaugi, niekas ja nesirūpina, niekas jos neapgina. Visiška priešybė svetimai erdvei – berniuko gyvenamoji vieta. Tai namų, sodybos erdvė (“ neatsigręždamas parlėkiau namo”). Visos novelės erdvė yra tuščia, pilka, niekur nėra jokių žmonių, nei paukščių, nei medžių. Ji yra tyli, nes nesigirdi nei paukščių čiulbesio, jokių kitų garsų.

Pasakotojas nuo katytės paveikslo pereina prie katytės elgesio apibūdinimo. Gyvūnėlis, pamatęs berniuką, laukia pagalbos. Katytės akyse šviečia viltis, bet kartu ir nepasitikėjimas, baimės jausmas (“ ji pasižiūrėjo akimis, kuriose švietė ir baimė, ir viltis.”). Pasakotojas tarsi suaugęs žmogus, stovintis už berniuko, bando atskleisti nelaimingo gyvūnėlio likimo...