Jonas aistis1

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 33 KB
2 puslapiai

1904-1973; tikr. Aleksandravičius, ligi 1940 m. pasirašinėjo Kossu-Aleksandravičius ir Kuosa-Aleksandriškis)

Studijuodamas nuo 1927 m. lituanistiką Kauno universitete, išleido lyrikos rinkinius - „Eilėraščiai (1932), „Imago mortis" (1934), „Intymios giesmės" (1935). Eilėraščių knyga „Užgesę chimeros akys" (1937) pažymėta Valstybine literatūros premija. 1936 m. Švietimo ministerijos pasiųstas į Grenoblį tęsti literatūrinių studijų, 1944 m. apgynė daktaro disertaciją apie Evangelijos vertimus į senąją provansalų kalbą. 1946 m. išvyko į JAV, kur dėstė lietuvių kalbą Marianapolio kolegijoje, dirbo „Laisvosios Europos komitete" Niujorke ir Kongreso bibliotekoje Vašingtone, buvo išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos pirmininku.

Pirmuosiuose eilėraščiuose J.Aistis meninio tobulumo paslapties ieškojo liaudies kūryboje. Tik nebandė perkelti į eilėraštį liaudies dainos veikėjų, ritualinių situacijų, kanoniškų frazių. Imdavo vos vieną kitą folklorinį įvaizdį (gegutėlė, vyšnių sodas, rūtų darželis), kad atsidurtų Lietuvos kaimo ir lietuvių kultūrinės tradicijos aplinkoje. Jį traukė dainos melodijos išglostytas poetinės kalbos švelnumas. Tekanti kalba gulasi į grakščiai plevenančios eilučių ir intonacijų simetrijas. Strofa išnyra kaip išbaigtas muzikinio ritmo judesys, pagrįstas liaudies dainos paralelizmo kylančiomis ir krintančiomis linijomis:

„Augo sode serbenta

Ašarinėm kekėm -

Buvo meilė taip šventa!

Niekam nepasakėm

Buvo mėlynas ruduo,

Raudonavo vyšnios -

Bėgo dienos kaip vanduo,

Kaip vanduo negrįžta."

Dainiškoji tradicija, paremta žemdirbio pasaulėvaizdžiu, išvedė J.Aistį į gamtą - poetinio išgyvenimo ir tautinės būties substanciją. Gamta apibrėžia lyrinio vyksmo laiką ir vietą. Miniatiūrinėje erdvėje poetas įsižiūri...