Jasperso filosofijos samprata

Konspektas
 5
Microsoft Word 36 KB
2 puslapiai

Jasperso filosofijos samprata arba „Filosofija visada su mumis“


Prieš pradedant kalbėti apie filosofijos pačią sampratą - trumpa filosofijos istorijos ir šaltinių apžvalga.
Filosofijos istorija prasidėjo daugiau, nei prieš pustrečio tūkstančio metų. Ji turi įvairių ištakų. Platonas teigė, kad filosofijos šaltinis yra nuostaba, su juo sutiko ir Aristotelis. Na, logiška. Juk nuostaba verčia pažinti, o filosofijos esmė ir yra tiesos ieškojimas. Net pats graikiškas žodis „filosofas“ reiškia „mylintis pažinimą“.
Kitas filosofijos šaltinis yra abejojimas. Tai natūralu, nes jusliniai suvokimai, nulemiami mūsų jutimo organų, kuriais mes pažįstame pasaulį, yra apgaulingi. Filosofuodamas žmogus pasineria į abejojimą ir kelia klausimą: kurgi toks tikrumas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris atlaiko net pačią sąžiningiausią kritiką? Taipogi abejojimas padeda patikrinti viską, ką žmogus mano pažįstąs. Šią svarbią funkciją atlieka ir komunikacija su kitu žmogumi (t.y. su kitu intelektu, dvasia, egzistencija), kurios šiandien tarp žmonių vis mažėja.
Trečias (ir vienas giliausių) filosofijos šaltinis - savo pasmerkties suvokimas: žmogus turi mirti, kentėti, kovoti, yra priklausomas nuo atsitiktinumo. Kasdien mes stengiamės to nepastebėti, užmerkiame akis ir gyvename, tarsi to iš viso nebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti ir esame priklausomi nuo atsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiame savo naudai ir į kurias reaguojame kurdami planus ir veikdami pasaulyje. Būdami laimingi, mes džiaugemės savo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime ir nenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yra dabar. Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tarnauti sau, tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai, ko negalime apskaičiuoti ir kontroliuoti, taigi nuolatinė grėsmė, galų gale pasmerkianti...