Granauskas gyvenimas po klevu

 5
Microsoft Word 41 KB
3 puslapiai

Ištraukos interpretacija

Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“

XX a. prozininkas, dramaturgas ir eseistas Romualdas Granauskas yra menininkas lyg dviem veidais – ir archajiškas, ir modernus. „Gyvenimas po klevu“ (1988) – pats svarbiausias ir įdomiausias R.Granausko kūrinys, kuriame vaizdingai ir jausmingai nušviesti sovietinės santvarkos padariniai lietuvių tautai. Pagal tematiką Granauskas būtų tradiciškiausias lietuvių kaimiškosios prozos kūrėjas, vaizduojantis žemdirbio pasaulį ir jo saulėlydį. Rašytojo kūryba yra amžinosios natūralios gyvenimo tvarkos priminimas pakrikusiam ir sumaterialėjusiam naujųjų laikų žmogui. Šioje novelėje rašytojas atskleidžia Lietuvos kaimo istoriją, kaimo, kuriame liko viena gyventoja – senoji Kairienė. Taigi, kodėl senoji išeina iš savo sodybos i kaimą, kuris neturi pavadinimo?
Apysakos pradžioje skaitytojas supažindinamas su ištraukos laiku. Laikas yra dvejopas: realusis ir prisiminimų. Realusis laikas – vėsus balandžio rytas: „Kai senoji tą balandžio rytą išėjo į lauką ir sustojo ant slenksčio akmens, saulė jau buvo pakilusi virš tvarto stogo, - didelė, raudona, neplieskianti balandžio saulė“. Apysakoje realusis laikas trunka tik vieną dieną, o šioje ištraukoje – rytas, nuo to meto, kai Kairienė pabudo iki kol priartėjo prie kitos, jai svetimos erdvės – kito kaimo. Kitas laikas - prisiminimų – tai senosios prisiminimai: apie šunį – „šuns ji nebeturėjo, nes senasis padvėsė iš senumo“; apie tai, kaip dar mergaitė būdama pavydėjo draugėm, kad jos gyveno prie kelio: „Dar mergaitė būdama ji pavydėdavo savo draugėms, kurios gyveno namuose prie kelio. Langai visuomet linksmi, šviesūs, švariai nuvalyti, po jais, marguliuodavo gėlių darželiai <>“. Prisiminė ir tai, jog rytą jai pabudus lova po nugara judėjo: „Ir tada pajuto, kad lova po nugara krustelėjo. Išsigandusi tuojau atmerkė akis. Dar troboj nedaug tebuvo išaušę, bet daiktai jau matėsi. Lova daugiau nebekrutėjo, bet vos tik ji vėl užsimerkė, po nugara taip pat lengvai iš naujo: krust, krust“. vėliau kūrinyje išryškėja, jog lovą krutino kylančios klevo šaknys. Ką tokiu ženklu senajai norėjo...