Filosofijos2

Konspektas
 5
Microsoft Word 127 KB
16 puslapiai

FILOSOFIJA (gr. phileo — myliu ir sophia — išmintis) — mokslas apie visuotinius būties (t. y. gamtos ir visuomenės), žmogaus mąstymo, pažinimo proceso dėsningumus. F. yra viena iš visuomeninės sąmonės ioimų, ją galų gale nulemia visuomenės ekonominiai santykiai. Pagrindinis filosofijos, kaip atskiro mokslo, klausimas yra mąstymo ir būties santykio, sąmonės ir materijos santykio problema. Bet kuri filosofinė sistema yra konkretus išplėstinis šios problemos sprendimas, net jeigu joje „pagrindinis klausimas" tiesiogiai ir neformuluojamas. Terminas „F." pirmąkart randamas Pitagoro mokyme; kaip atskirą mokslą ją pirmą kartą išskyrė Platonas. F. atsirado vergovinėje visuomenėje kaip mokslas, vienijantis visas žmogaus žinias apie objektyvų pasaulį ir apie patį save. Esant žemam žinių išsivystymo lygiui ankstyvuose žmonijos istorijos etapuose, tai buvo visai natūralu. Vystantis visuomeninei gamybinei praktikai ir kaupiantis mokslinėms žinioms, mokslai vienas po kito atsiskyrė nuo F., o ji išsiskyrė į savarankišką mokslą. F. kaip mokslas atsiranda, prireikus paruošti bendrą pažiūrą į pasaulį, ištirti bendrus jo pradus ir dėsnius, turėti racionaliai pagrįstą mąstymo apie tikrovę metodą, logiką ir pažinimo teoriją. Dėl šio poreikio mąstymo ir būties santykio klausimas F'je iškyla į pirmą vietą, nes vienoks ar kitoks jo sprendimas sudaro visos F. pagrindą, pažinimo metodo ir logikos pagrindą. Su tuo yra susijusi ir F. poliarizacija į dvi priešingas kryptis — materializmą ir idealizmą; tarpinę padėtį tarp jų užima dualizmas. Materializmo ir idealizmo kova pagrindine gija driekiasi per visą F. istoriją, yra viena iš pagrindinių jos varomųjų jėgų. Ši kova glaudžiai susijusi su visuomenės vystymusi, su ekonominiais, politiniais ir ideologiniais klasių interesais. Specifinė filosofijos mokslo problematika buvo tikslinama, jam vystantis. Dėl to pačioje F'je atskiros jos pusės išsiskyrė į daugiau ar mažiau savarankiškus, o kartais ir griežtai skirtingus skyrius. Tai ontologija, gnoseologija, logika, etika, estetika, psichologija, sociologija ir F. istorija. Kartu dėl konkrečių žinių stokos F. mėgino trūkstamus pasaulio ryšius ir dėsningumus pakeisti išgalvotais, tuo būdu virsdama ypatingu, virš kitų mokslų esančiu, „mokslų mokslu". Gamtos atžvilgiu tokia F. buvo gamtos filosofija (natūrfilosofija), istorijos atžvilgiu — istorijos filosofija. Paskutinė tokia sistema buvo Hėgelio F. Tačiau augant ir diferencijuojantis žinioms, išnyko bet koks pagrindas gyvuoti F. kaip „mokslų mokslui". Visuomeninį poreikį, dėl kurio atsiranda F. kaip atskiras mokslas, jos vietą ir vaidmenį dvasinėje kultūroje, vadinasi, ir...