Filosofija ir menas visuma ir grožis

Konspektas
 5
Microsoft Word 38 KB
2 puslapiai

Filosofija ir menas (visuma ir grožis)

Menas yra laisvas ir komunikatyvus.
Skiriama poezija, muzika, vaizduojamasis (architektūra, skulptūra, tapyba) ir vaidybinis (teatras, filmas, šokis) menai. Meno kūrinys – turinio ir medžiagos (išraiškos) vienovė. Mene dvasingumas pasireiškia per juslumą.
T.Akvinietis: “Gražu yra tas, kas pamačius patinka”,
I.Kantas: “…aš suvokiu objektą ir sprendžiu apie jį, jausdamas malonumą” (visuotinis malonumo pobūdis).
F.Šilerio žodžiais: grožis yra tarp kilnumo ir juslinio žavesio. F.Grillparzeris pabrėžia begalinį visumos jausmą, išgyvenant grožį. Menas yra universalus ir istoriškas. T.Akvinietis įžvelgia menininko kaip kūrėjo atvirumą Dievui (dieviškasis tvėrimo menas). Menas – tai “kuriantis tiesos patvirtinimas kūrinyje” (M.Heidegeris), “būties į-vaizdinimas” (H.G.Gadameris), “laisvas žmogaus protingumas” (G.Hėgelis).
Meno, kaip religijos bei filosofijos funkcijos: egzistencijos nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas.
Menas lieka juslumo terpėje, o filosofija iš juslinės patirties eina į proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpę.
Platono “Valstybės” 10-ojoje knygoje Glaukonas klausia Sokrato apie poeziją, ar galima poetus įsileisti į filosofų valstybę. Menininkas kuria tik atvaizdų atvaizdus – toks atsakymas. Tačiau Platonas mitu (pasaka) apie idėjas neigia meną. O pačioje idėjų pasaulio piramidės viršūnėje atsiranda “Grožis”- juslinis fenomenas. Veikale “Timajas” Platonas pripažįsta, kad juslinio pasaulio daiktų grožis yra aukščiausios būties švytėjimo vieta . Platono filosofinėje erdvėje menas ir filosofija susitaikė.
M.Heidegeris meną ir filosofiją laiko dvyniais, kalbančiais apie tą patį skirtingomis kalbomis.
Paveikslo rėmas – išskiriantis iš kasdienybės žiūros. Menininkas rodo nekasdienę, neutralią naudos atžvilgiu daikto...