Etnologija ritualas alidojimo papročiuose

Istorijos referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 97 KB
12 puslapiai

TURINYS

ĮVADAS3
1. Senovės lietuvių laidojimo ritualai4

2. Laidotuvių apeigos dabartinėje Lietuvoje9
2.1. Šarvojimas10
2.2. Šermenys (būdynė, pagrabas)11
2.3. Mirusiojo išlydėjimas12
2.4. Palaidojimo vieta kapinėse13
2.5. Gedulingi pietūs ir mirusiųjų minėjimai13

3. Paskutinis užtarimas ir atsisveikinimas su mirusiuoju14
3.3. Mirusiojo palaidojimo apeiga prie kapo14
IŠVADOS16
LITERATŪROS SĄRAŠAS17

ĮVADAS

Kiekviena kultūra ir kiekviena religija turi savo požiūrį į pomirtinį gyvenimą. Šis požiūris akivaizdžiausiai atsispindi laidojimo apeigose ir papročiuose. Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Lietuvių liaudis laidotuvių papročiuose išlaikė per ilgus amžius sukurtus nekrokulto elementus, tikėjimus, meninę ir žodinę kūrybą. Visa tai padeda nušviesti laidotuvių papročius nuo akmens amžiaus iki pastarųjų laikų.

1. Senovės lietuvių laidojimo ritualai

Jau nuo gilios senovės žmonės tikėjo, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia. Vėlė gyvena naują gyvenimą. Buvo manoma, kad miręs žmogus išlieka tokio pat amžiaus. Baltai taip pat skyrė geras ir blogas dvasias- gerų žmonių dvasių pavidalai yra balti, o blogų- juodi. Baltai tikėjo, kad vėlės įsikūnija į medžius, paukščius, gyvūnus.
Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų, kur vėlės gyvena po mirties iškeliavusios iš žmogaus kūno: įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”.
Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais:...