Egzodo literatūra1

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 58 KB
6 puslapiai

Žodis egzodas yra kilęs iš senovės graikų kalbos eksodos (lotyniškai exsodus) ir reiškia išėjimą . Visų pirma masinį išėjimą iš gimtosios žemės. Tokį šio žodžio supratimą vakarų kultūroje įtvirtino Senasis Testamentas, kurio viena dalių , antroji Mozės knyga , ir vadinama egzodu,arba Išėjimo knyga. Joje rašoma žydų tautos, prispaustos faraono,išėjimas iš Egipto. Šis įvykis suvokiamas kaip esminis tautos išbandymas, kaip po keturiasdešimties metų klajonių po dykumą ji pasiekia pažadėtąją žemę.
Egzodas lydi žmones ir tautas nuo seniausių laikų .Iš gimtojo krašto pasitraukiama dėl įvairiausių priežasčiu, kartais ir visiškai laisva valia ,tačiau dažniausiai dėl įvairiu politinių priežasčių -priespaudos ,tirono savivalės,okupacijos.Tokia situacija , kurioje nelieka žodžio laisvės, nepalanki bet kuriam žmogui,tačiau itin nepalanki meniniam gyvenimui.
Lietuvių išeivijos istorija iš dalies pakartojama bendras egzodo tendencijas. Nuolat atsirasdavo žmonių, priverstų palikti tėvynę ar tiesiog bandžiusių ieškoti laimės svetur. Tačiau lietuvių egzodas tikrąją to žodžio prasme – kaip masinis reiškinys – prasidejo 1944 metais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui.
Stalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių įvairių tautų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė - tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. 1944 metų vasarą ir rudenį, bijodami sovietinio teroro iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė apie 60 000 žmonių. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė po kelis kontinentus. 1949-1951 m. daugiausia jų susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas", „Naujienos" ir kt.).
Rašytojai emigrantai jautėsi įpareigoti „dėtis kovon dėl kovos laisvės". Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai - tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų.
Egzodo lietuvių rašytojai nuo pat pirmųjų pasitraukimo iš Lietuvos metų savo kūryboje vaizdavo rezistencinę kovą, kūrė partizano, kovotojo dėl Lietuvos laisvės paveikslą. Galima sakyti, kad ši tema buvo viena svarbiausių egzodo literatūros temų. Išeivijos poezijoje, prozoje ir dramoje buvo kuriamas herojiško, kenčiančio partizano paveikslas. Vyresniosios ir viduriniosios kartos rašytojai kūrė romantizuotą besipriešinančio totalitarinei okupacinei (dažniausiai bolševikinei) prievartai personažo paveikslą. Vieni...