Džiazas

Muzikos analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 471 KB
71 puslapiai

Dziazas analize. Dziazas analize. Džiazas analizė. Džiazas analizė.

Džiazas

XX a pradžioje, kai girdėjosi vis garsesni ir karštesni raginimai
būti ištikimais natų tekstui , o netrukus įsiliepsnojo diskusijos apie
Mozart’o originaliose partitūrose atrastų artikuliacinių taškelių ir
brūkšnelių reikšmes, tuo metu , kai tapo visai akivaizdu kokias sudėtingas
harmonines, ritmines , faktūrines struktūras galima sukurti manipuliuojant
natų ženklais popieriuje , taigi tuo laiku, kada muzikos meną atrodė
galutinai ėmė valdyti partitūra, atsirado reiškinys, kuriam užrašytas natų
tekstas faktiškai neturėjo jokios reikšmės. Taigi atsirado muzikavimas per
se , panašiai kaip renesanso pradžioje arba liaudies muzikoje. Tas
grynasis muzikavimas iškilęs XX amžiaus pradžioje buvo džiazas. Kažkada
muzikos puristų išvadintas kaip velnio išmislas , jis gaivalingai įsiveržė
į visą XX amžiaus muziką, padarydamas perversmą ne tik skonių , vertybių
srityje, bet pirmiausia iš esmės transformuodamas bet kokį atlikimo meno
aktą, ar tai būtų baroko concerto grosso , ar veristinė opera, ar
sudėtingų ultrakomplikuotų struktūrų kompozicija.
Džiazas atvėrė visai naują garsų pasaulio kokybę. Savo garsų
galimybėmis jis buvo visiška priešingybė kultūringiems, kokybiškiems, iš
praeitiems gautiems rimtosios muzikos garsams. Europoje kiekvieno
instrumento garsas turi tarsi savo skambesio idealą. Dainavimas , o ypač
taip vadinama jo itališka mokykla remiasi iš amžių atėjusiais kokybės
kriterijais, o užkimę džiazmenų balsai buvo tikras iššūkis tradicijai ,
bliuzo garsai neįsirašė nei į vieną “gero skonio” atlikimo sistemą. Džiazas
į muziką atnešė ir visai naują , neeuropietišką ritmo supratimą, o be šios
patirties šiandien nebeįmanoma kalbėti apie ritmo raidą XX amžiaus
muzikoje. Džiazas apvertė aukštyn kojom pop, šlagerių estetiką. Trisdešimtų
metų populiarūs Europos šlagerių vokaliniai ansambliai, solistai, galų gale
ir mūsų Šabaniauskas dar dainavo klasikine itališka maniera
standartizuotais balsais, o šiandien visas popsas jau persirengęs rūbais ,
kuriuos atnešė džiazas . Džiazas , kurio garsas remiasi išraiškos ,
emocijos, bet ne estetiškumo kriterijais. “…Džiaze išraiška yra svarbesnė
nei estetika. Europos muzikoje estetiškumas svarbesnis nei išraiška “
(Joachim Ernst Berendt – p.162) Stilistinis skirtumas tarp klasikinio ir
pop garso, dainavimo šiandien yra toks didelis, kad juo specialiai galima
žaisti (Kabalje-Mercury duetas “Barselonoje”). Džiazo estetika, jo
vitališkumas veikia ir visą klasikinės muzikos atlikimą,...