Dvasinė išraiška šiuolaikinėje sakralinėje architektūroje

 5
Microsoft Word 67 KB
7 puslapiai

TURINYS
1. Anotacija 3
2. Įvadas 4
3. Sakralinės architektūros išraiškos analizė 6
3.1 Sakralinės estetikos apžvalga 7
3.2 Dvasinės kūrybos pavyzdžių analizė 12
4. Išvados 15
5. Priedai: 18
1 paveikslas 19
2 paveikslas 20
3 paveikslas 21
4 paveikslas 22
5 paveikslas 23
6 paveikslas 24
6. Literatūros sąrašas 26

1. Anotacija

Sakralinė architektūra visada buvo civilizacijos raidos veidrodžiu. Nagrinėjant civilizacijų eigą, daug ką galima nuspėti žiūrint į paliktus sakralinės architektūros paminklus. Ji papasakoja mums apie tuo metų gyvenančius žmones, jų pasaulėžiūrą, estetines vertybes, technikos pažangą, materialinę gerovę. Turėdamas didelę įtaką bei būdamas viršutinėse valdžios hierarchijos aukštuose dvasinis luomas formavo bei įtakojo architektūros ir jos išraiškos estetiką. Amžiais sakralinė architektūra dominavo savo puošnumu, sudėtingais technologiniais sprendimais. Miestų orientyrais buvo aukščiausiai iškilę bažnyčių bokštai, centrines aikštes formavo katedros ir jų varpinės, siaurų ir ankštų gatvių kontrastinga atsvara – vienuolynų kompleksai su didžiuliais sodais bei parkais.

2. Įvadas

Šiuolaikinės sakralinės architektūros tyrimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo yra paskutiniųjų tendencijų ir estetinių sprendimų atspindžių analizė. Iš tiesų tai labai sąlyginis ir ginčijamas dalykas, ką mes priimame bei vadiname šiuolaikišku. Koks tas laiko tarpas apimantis šiuolaikiškumo terminą – metai, dešimtmetis, penkiasdešimtmetis? Skirtingi autoriai, architektai, filosofai nagrinėjant dabartinės postmoderniosios visuomenės meno (o architektūra kaip bebūtų dauguma priskiria prie meno bendruomenės, nors ir labai socializuotos bei utilitarinės) estetikos raidą šiuolaikiniam laikotarpiui priskiria labai siaura laiko tarpa – vieno dešimtmečio tęstinumą. Architektūroje skirtingai nei kitose meno šakose esminiai pokyčiai užtrunka ilgiau nei vienas dešimtmetis, todėl analizuojant sakralinės architektūros pavyzdžius teko nagrinėti daugelį XX amžiaus pabaigos pastatų, nesivaržant griežtais laiko limitais. Kadangi sakralinė architektūra kaip viena iš labiausiai į visuomenę orientuotų objektų savyje sukaupia funkcijos ir dvasingos nuotaikos bei psichologinės įtakos poveikio siekius, turėdama labai daug simbolinių bei metaforinių prasmių, būtina suvokti šiuolaikinės visuomenės estetinę būklę, jos meno ir grožio sampratą ir remiantis tuo galima daryti tam tikras prielaidas bei išvadas, kodėl šiandien sakralinė architektūra yra beje kaip ir kiti menai dehumanizavimo procese.
Analizuojant sakralinę architektūrą...