Barokas

Konspektas
 5
Microsoft Word 47 KB
4 puslapiai

BAROKAS

XVII a. Vakarų Europoje išryškėja dvi literatūros ir meno kryptys: barokas ir klasicizmas.

Kryptis – tam tikro laikotarpio daugelio autorių kūriniai, kuriuos jungia bendrybės. Pirmiausia, kryptis turi bendrą filosofinį pagrindą, panašų gyvenimo reiškinių vertinimą. Antra, ryški savita estetinių pažiūrų sistema (t. y., panašiai suvokia literatūros esmę bei paskirtį), ankstesnių literatūrinių tradicijų vertinimas. Be to, kryptis išsiskiria tematika, žanrais, kūrinių konfliktais, herojų elgesiu, stilistiniais ypatumais.

Barokas iškilo XVI – XVII a. sandūroje Italijoje bei Ispanijoje ir gyvavo iki XVIII a. vidurio. Terminas kilęs iš itališko žodžio barocco - ,,keistas, įmantrus, puošnus, neįprastas“ (ispanų k. ,,vingrus, įnoringas“, portugalų k. – ,,netaisyklingos formos“). Barokas žymi ir tapybos bei architektūros stilių. (Geriausi barokiniai kūriniai Lietuvoje – Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Pažaislio ansamblis Kaune.)
Kartais ankstyvasis barokas vadinamas manierizmu, vėlyvasis – rokoko (ypač puošnus).

Barokas nuo renesansinio meno ir griežtų formų klasicizmo skiriasi dekoratyviniu puošnumu, manieringu linijos vingrumu, ištaiginga išore, šviesos bei šešėlių subtiliu žaismu, priešingų dalykų derinimu (pavyzdžiui, kūniško malonumo ir asketizmo). Baroko dailė pirmiausia turi puošybinę paskirtį (rūmų interjero dalys, prašmatnūs buities daiktai), kupina iškilmingumo, veržlios dinamikos. Vienas žymiausių baroko menininkų – P. P. Rubensas. Nesiliaujantys karai ir religinė nesantaika išpopuliarino prievartos temą: tapytojai piešė kruvinas scenas arba kankinius.
Garsūs kompozitoriai J. S. Bachas, G. H. Hendelis, K. Monteverdis, A. Vivaldis kūrė baroko stiliaus kantatas, oratorijas, operas ir kitus monumentalios bei puošnios muzikos kūrinius.

Barokas ir XVII a. pasaulėvaizdis. XVII a. – naujo pasaulėvaizdžio, naujų moralinių vertybių atsiradimo amžius. Renesanso epochoje pamažu įsitikinama, kad Žemė nėra Visatos centras. Keliautojai, jūreiviai ją pamatė daug didesnę, negu buvo vaizduojamasi. Žmogus tarsi sumažėja Žemės fone. Daiktai praranda ankstesnį santykinį dydį, pavyzdžiui, ta pati Žemė – tik nedidelis taškas begalinėje erdvėje aplink ją. Astronominiai atradimai parodė, kokia dangaus kūnų gausybė (G. Galilėjus teleskopą pasigamino 1609 m.). Buvusios ant Žemės tiesios linijos žmonių sąmonėje virsta pasaulio kreivėmis. Tas sudėtingas pasaulis visą laiką juda: Žemė sukasi apie savo ašį, aplink Saulę. Pasaulio judėjimą ir sudėtingumą atspindi barokiniai statinių puslankiai, įspūdingos arkos, laužytos...