Baltų žemių vienijimosi priežastys

Konspektas
 5
Microsoft Word 32 KB
1 puslapis

Baltų žemių vienijimosi priežastys

Istorijos šaltiniai jau XIII a. pradžioje mini bendrus Lietuvos žemių veiksmus. 1207 m. žygiui į vokiečių užkariaujamas žemes karius rinko visoje Lietuvoje. 1212 m. Dangeručio sutartis su Naugardu rodo, kad jo valdžia apėmė dideles teritorijas. Antraip Naugardui nebūtų prasmės su juo tartis. Apie išsišakojusią lietuvių žemių sudėtį rodo 1219 metų lietuvių sutartis su Volyne. Sutartį sutvirtino net 21 lietuvių kunigaikštis. Iš jų bene 5 vyresnieji kunigaikščiai – Živinbudas, Dausprungas su broliu Mindaugu ir Daujotas su broliu Vilikaila. Be jų, sutartį sudarė atskirų žemių – Žemaitijos, Deltuvos – kunigaikščiai bei Ruškaičių ir Bulionių giminių kunigaikščiai.

Vyresniųjų lietuvių kunigaikščių tarpe pirmavo Živinbudas. Dvi brolių poros – Dausprungas-Mindaugas, Daujotas-Vilikaila – lyg ir liudija, kad jie savo vietą buvo paveldėję. Iš tiesų, vėlesniuose šaltiniuose yra minimas Mindaugo ir Dausprungo tėvas. Tiesa, jo vardas nenurodytas. Tik XVI a. Lietuvos metraščiuose minimas Mindaugo tėvo – Lietuvos valdovo – Rimgaudo (Ryngolt’o) vardas.

Iš 1219 m. Volynės sutarties dalyvių sąrašo matyti, kad Lietuvos kunigaikščių veiksmai jau buvo vieningi. Sutartį su Volyne sudarė ne tik Lietuvos žemės, t.y. pietinės Lietuvos dalies kunigaikščiai, bet ir Žemaitijos ar Deltuvos kunigaikščiai. Pastarieji kažin ar patys...