B sruogos eilėraščio supasi supasi lapai nubudinti

 5
Microsoft Word 35 KB
2 puslapiai

B. Sruoga – labai įdomi asmenybė, netilpusi į jokius rėmus, nei į partinius, nei į visuomeninius. B. Sruoga kūrė todėl, kad jam patiko kurti, jam neįdomus buvo galutinis rezultatas ir dėl jo jis nesistengdavo. Būtent šis eilėraštis yra vienas iš tokios kūrybos pavyzdžių.
Eilėraštis labai dainingas. Gausiai kartojami veiksmažodžiai („supasi“, „šnarasi“, „šnekasi“) suteikia tekstui ne vien tik dinamiškumo, tačiau tobulai surimuoti jie mūsų galvose skamba tarsi daina. Šis eilėraštis savo melodingumu primena valso ritmą - triskiemenį metrą – daktilį. Taip pat šiame eilėraštyje atsiskleidžia Balio Sruogos, kaip kraštutinumų mėgėjo, asmenybės bruožai. Kiekviena šio eilėraščio posmo eilutė baigiasi tuo pačiu skiemeniu: I - ame posme – ti; II – ame – ji; III - ame – mi ir ketvirtame, kaip vėl užbaigiamajame ir tarsi uždarančiame ratą – ti. Paskutinis posmas – tarsi pirmojo pakartojimas. Taip pat pastebime, jog pirmoji ir paskutinė eilėraščio eilutės yra tokios pat. Esminis skirtumas tarp jų – pabaigos skyrybos ženklas. Pradžioje – kablelis – minties tęsimo ženklas, pabaigoje – daugtaškis. Kaip pastebime daugtaškis atsiranda kiekvieno posmo pabaigoje, išskyrus pirmąjį. Daugtaškis – labai naudingas skyrybos ženklas – jis leidžia skaitytojui pačiam apmąstyti perskaitytą eilėraščio vietą, taip pat ją savaip interpretuoti. Tačiau pirmasis posmas pasibaigia tašku. Todėl galime įžvelgti, jog pirmasis posmas – uždarų jausmų grandis. Ją praplečia tolesni trys. Taip pat galime pastebėti, jog tik vienas – pats pirmasis posmas baigiamas tašku. Nė viename tolesniame posme nėra tokio skyrybos ženklo. Tai mums įrodo, kad pirmasis posmas gali būti pamatas tolesnių. Perskaičius pirmąjį posmą mes pajuntame minties išbaigtumą. Šis posmas – labai savitas, tarsi atsako į visus užduodamus eilėraščio klausimus. Tačiau, eilėraštis...