Autoriu

Lietuvių šperos
Špera
 5
Microsoft Word 133 KB
18 puslapiai

Kristijono Donelaičio poemos “Metai” ištraukos analizė
Nė vienas grožinės
literatūros kūrinys negali prilygti unikaliajam K. Donelaičio kūriniui
“Metai”-
himnui lietuviškam žodžiui, gimtajai gamtai, lietuvybės skleidėjams
nutautėjusiame krašte. Tai lyg pirmasis negandų vėjuose išaugęs ir įleidęs
tvirtas šaknis medis, kurio užuovėjoje savo lapelius pradėjo kelti kiti
lietuviški kūriniai, kurie pražydo gražia, miela, skambia protėvių kalba.
“Metai”- tai lašas gyvybės merdinčiai lietuvių kalbai, kuria šiandien
kalbame.
Ši poema pažadino vos gyvą lietuvių tautinę savimonę, pareigą, išdidumą,
ryžtą
kovoti už tautos laisvę, nevaržomą žodį, už tai – ką žmogus gimdamas
privalo
turėti. Todėl šioje poemoje pasireiškia humanizmo idėjos, kurios išaukština
žmogų (humanizmas – žmogaus samprata, teigianti, kad žmogus yra savita
dvasinė
būtybė, išsiskirianti iš gamtinių būtybių pasaulio). “Metai”- tai didaktinė

moralinė eiliuota poema. Ją sudaro keturios giesmės, atitinkančios metų
laikus.
Poeto meninė kalba pasireiškia senoviškų žodžių, jaustukų, ,mažybinių –
maloninių žodelių, personifikacijų vartojimu. K. Donelaitis labai įžvalgus,
puikiai išmanantis kaimo darbus, buitį, papročius, gamtą. Poema parašyta
hegzametru. Ši poema – tai pagrindinis poeto gyvenimo tikslas, kuriuo
įgyvendinama pagrindinė jo idėja – skelbti lietuvišką žodį. Didžiausia
vertybė –
laisvė. Kūrinyje autorius stengiasi įsiskverbti į žmogaus ir gamtos
santykius,
tad vaizdai alsuoja meile gamtai, žmogui. Parodomas būrų sąmonėjimas. Erdvė
plati, apimanti “Vyžlaukio” valsčių. Laikas – visi metų laikai, nuo kurių
priklauso kūrinio nuotaika.
Šioje ištraukoje oratoriškai prabyla
“vėžlybasis” būras – Lauras, kuris išdidžiai, “ant kumpos lazdos pasirėmęs”
šlovina Dievą, dėkoja už pavasarį – gamtos pabudimo šventę. Jis nepamiršta
padėkoti už gerą gyvenimą, sveikatą, gamtos dovanas. Vėliau pasakotojas
nuspalvina gamtos peizažą vasaros metu. Čia, kaip ir kitose dalyse suskamba
saulelės ėjimo leitmotyvas. Ji yra nuolatinis būrų palydovas, nuo kurios
priklauso jų gerovė. Saulelė sugyvinama (personifikuojama), jai suteikiama
ne
tik gyvybė, bet ir kai kurios žmogaus ypatybės: ji kupina užuojautos būrams
bei
žaismingumas, kuris maloniai pradžiugina kiekvieną būrų širdį. Tai tarsi
galinga
gamtos širdis, nuo kurios priklauso augalų, gyvulių, žmonių egzistencija.
Įžvalgus Lauro žvilgsnis nukrypsta į mieliausius saulelės šlovintojus...