Asmenybės x savęs vertinimo ypatybės

Referatas
 5
Microsoft Word 84 KB
10 puslapiai

Bendri ir konkretus saves vertinimo aspektai psichologija. Bendri ir konkretus saves vertinimo aspektai psichologija.

Įvadas

Savęs vertinimas – individo savęs patyrimas, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Nuo savęs vertinimo priklauso žmogaus santykiai su aplinkiniais žmonėmis, jo savikritiškumas, reiklumas sau, požiūris į savo laimėjimus ir nesėkmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus veiklos aktyvumui ir jo asmenybės raidai ir yra glaudžiai susijęs su žmogaus pretenzijų lygiu, t.y tikslų, kuriuos jis sau kelia, sudėtingumų. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių, jis ima save vertinti neteisingai, ir jo elgesys pasidaro neadekvatus (atsiranda emocinių potraukių, didėja nerimastingumas ir kt.). Vienoks ar kitoks savęs vertinimo lygis susidaro vertinant savo veiklos rezultatus ir suvokiant, kaip tave vertina kiti.
Tą patį šešiolikos metų jaunuolį visai skirtingai gali vertinti jo vienmečiai, gydytojas, fizinio lavinimo mokytojas, tėvai, nes jie vadovausis skirtingais kriterijais. Draugai vertina jaunuolį kaip madingą, gydytojas, pastebėjęs jį rūkantį, susirūpins jo sveikatos būkle, fizinio lavinimo mokytojas, įvertinęs jaunuolio judrumą, svarstys, ar dėl nepakankamo ūgio jis tinka krepšiniui, o tėvams tas jaunuolis bus geriausiais ir protingiausias, nes yra jų sūnus.
Žmogus vertina ne vien kitus. Jis vertina ir patį save. Taigi žmogus pats sau tampa pažinimo objektu.

Pagrindiniai savęs vertinimo aspektai

Išskiriami keturi savęs vertinimo aspektai:
1. Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. 2. Kognetyviniai-afektyvūs aspektai.
3. Bendri-konkretūs aspektai. 4. Realieji-parodomieji aspektai.

Įsisąmoninti-neįsisąmoninti aspektai. Nesąmoningai suvokimas ir vertinimas dominuoja ankstyvame amžiuje. Iš pradžių vaikas nesupranta skirtumo tarp savęs ir išorinio pasaulio objektų, negali įvertinti savo savybių ir galimybių. Vaikas kalba apie save trečioju asmeniu: "Joniukas nori", "Joniukas geras" ir kt. Apie atsiradusį vaiko savęs įsisąmonimą liudija asmeninių įvardžių vartojimas kalboje. Savęs įsisąmoninimo ribos ypač išsiplėčia paauglystėje, todėl šiuo metu atsiranda naujos savikontrolės formos. Tai, kad paauglys gali įsisąmoninti bei vertinti savo elgesio motyvus, valingai reguliuoti tiesiogines elgesio paskatas, atspindi svarbius asmenybės brandos požymius.
Net subrendusi asmenybė ne visuomet įsisąmonina save tiksliai ir visiškai. Neretai žmogus nežino ir net nesusimąsto apie kai kurias savo savybes, kurios objektyviai lemia jo veiksmus (pvz. žmogus neįsisąmonina įprastų, dažnai pasireiškiančių reakcijų, jam nereikšmingų savybių, t.p. tokių išgyvenimų, kurie kelia gresmę susidariusiai nuomonei apie save).
Žmonės, pastebėję...