Aristotelio dorybių teorija

Referatas
 5
Microsoft Word 78 KB
9 puslapiai

Įvadas
Kiekviena žmonijos dvasinės kultūros sritis, kuri yra įleidusi šaknis istorijoje ir kuri savo raidoje remiasi įgyjamų vertybių perėmimu, yra iškėlusi didžių asmenybių, su kuriomis paprastai asocijuojasi visa ši kultūrinės kūrybos šaka. Tačiau ir didžiosios asmenybės, nors jas dažniausiai sunku palyginti, nebūna vienodai reikšmingos, todėl net didžiųjų žmonių areopage neprilygstamas autoritetas pripažįstamas tik nedaugeliui, ir jų vardai įgyja tiesiog simbolinę prasmę. Vienas iš tokių neprilygstamų autoritetų filosofijoje — Aristotelis (Aristoteles, 384 - 324 m. pr. Kr.). Aristotelio filosofijos istorinė reikšmė itin ilgaamžė. Ne tik amžininkai jį žinojo kaip garsų filosofijos mokytoją, įsteigusį savo mokyklą, išlikusią dar ilgai po įkūrėjo mirties. Jo vardas neužmirštas ir viduramžiais, kurie apskritai nebuvo palankūs filosofijai tarpti. Maža to, nuo XIII a. Aristotelis atsiduria teologinių ir filosofinių ginčų centre ir tampa beveik visuotinai pripažįstamu scholastinės filosofijos autoritetu, savo šlove nustelbusiu net bažnyčios tėvus. Pagaliau ir naujaisiais amžiais atgimusi filosofija, kuri savo svarbiausiu uždaviniu laikė naujos — mokslinės — pasaulėžiūros pagrindimą, ilgai negalėjo ištrūkti iš Aristotelio įtakos. Beveik visi naujosios filosofijos kūrėjai ne tik rėmėsi vienomis ar kitomis Aristotelio idėjomis, bet ir kiekvieną reikšmingesnę savo filosofijos naujovę siejo su klausimu, kas yra gyva Aristotelio filosofijoje ir gali būti perimta iš jos. Aristotelis, dar kitaip vadinamas Stagiriečiu, kaip ir jo mokytojas Platonas, yra viena iš didžiausią poveikį pasaulio filosofijos istorijai padariusių asmenybių. Jis taip pat yra laikomas mokslinės filosofijos ir kai kurių jos disciplinų, pavyzdžiui, logikos bei etikos pradininku. Etikai jis yra ypač nusipelnęs – pirmiausia, žinoma, tuo, kad sugalvojo ir pritaikė jai patį šio naujojo mokslo pavadinimą, apibrėžė jo tyrinėjimų objektą ir turinį. “Dorybė, - rašo Aristotelis “Nikomacho etikos” antrojoje knygoje, - yra dviejų rūšių: proto ir būdo. Proto dorybė dažniausiai kyla ir plėtojasi iš mokslo, todėl jai reikia patyrimo ir laiko; būdo dorybę įgyjame per įprotį, - taip atsirado ir jos pavadinimas (ēthikē) truputį pakeitus žodį “įprotis” (ethos)”. Kaip etikui Aristoteliui priskiriami trys pagrindiniai jo darbai šioje srityje: “Nikomacho etika”, “Eudemo etika” ir “Didžioji etika” “Dauguma laikosi nuomonės, - rašoma Aristotelio “Rinktinių raštų” komentaruose, - kad šie etikos traktatai po Aristotelio mirties buvo pavadinti jų parengėjų ir redaktorių – Aristotelio sūnaus Nikomacho bei...