Aristolelio ir stoikų dorybės samprata

Analizė
 5
Microsoft Word 73 KB
8 puslapiai

Turinys
1. įvadas 2
2. Aristotelis 3
3. Stoikai 5
4. Lyginamoji analizė 7
5. Išvados 12

ĮVADAS

“Dorybės” samprata etikos, bei moralės istorinio vystymosi eigoje visada turėjo ne mažą reikšmę, kuri dar labiau išaugo atsiradus krikščionybei ir jos moralinėms nuostatoms, kurios dorovei suteikė įpatingą reikšmę žmonių gyvenimo santykiuose. Net ir šiais laikais, nepaisant irstančios krikščioniškosios moralinės nuostatos idėjinio smukimo, dorybė vis dar užima pakankamai reikšmingą (nors ir ne tokią reikšmingą ir nediskutuotiną kaip krikščioniškaisiais laikais) vietą žmonių gyvenime, kaip tam tikra jų santykių reguliavimo forma. Tačiau moralės vystymasis ir platus jos reikšmės interpretavimo pobūdis lėmė skirtingą jos suvokimo būdą tarp įvairių garsių pasauliniu mastu pasižymėjusių mąstytojų. Negalėdama deramai išnagrinėti visų mąstytojų pasisakymų “dorybės” sampratos klausimu išsirinkau dvi kontraversiškas šiuo klausimu pozicijas. Vieną jų atstovauja Aristotelis, kuris laikosi pozicijos, kad žmogus turi laisvą, individualų pasirinkimą spręsdamas ar jam būti dorybingu, ar nesilaikyti dorybingumo nuostatų. Kitą pažiūrą “dorybės” sąvokos interpretavime pateikia stoikai, kurie teigia, kad žmogus turi elgtis vedinas gamtos, prigimties. Tokiu būdu jie postuluoja idėją, kad “dorybės” sąvoka įvardintas subjektas yra kažkas, kas nuo žmogaus valios nepriklauso, žmogus turi tiesiog pasiduoti gamtai nieko nesistengdamas iš esmės keisti. Savo lyginamąjame darbe mėginsiu deramai sulyginti šias dvi pažiūras ir (nepaisant subjektyvios nuomonės atsispindėjimo, kurio, manau, jokiame lyginamąjame darbe visiškai išvengti nėra imanoma) pateikti iš to sulyginimo sekančias išvadas.


ARISTOTELIS
Aristotelis mano, kad žmogus yra visuomeninė būtybė iš prigimties, ir todėl yra visai normalu, kad žmogus nori bendrauti su kitais, panašiais į save, gyventi su jais draugiškai, taikiai. Dorovę jis įvardija, kad tai yra ,, vienas iš požymių, išskiriančių žmogų iš kitų gyvų gamtos būtybių. Žmogus be dorovinių pagrindų, neišauklėtas, prarandąs žmogišką pavidalą, esąs pati nuodėmingiausia, laukinė, žema savo lytiniais ir skonio instinktais būtybė. ” (6, 22)
Malonumas ir skausmas yra svarbūs akcentai, nes jie gali išvesti žmogų iš doros kelio, jie gali atitraukti individą nuo dorybingų įpročių, tačiau yra galimybė, kad tai kaip tik gali, ne tik nutolinti, bet ir padėti dorybėms atsirasti. Jis sako: ,, dėl malonumų darome blogus darbus, o dėl skausmo susilaikome nuo gerų darbų ”. (1, 87). Dar vienas svarbus teiginys yra, jog ,, dorybė...