Arimo ir sėjos papročiai

Referatas
 5
Microsoft Word 102 KB
13 puslapiai

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis elgesio normomis. Jie orientuoja žmogų į praeitį - tėvų, senolių, kitų žmonių elgesį.“. Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, vardynų, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą - etninės grupės, kaimo, šeimos, darbo kolektyvo, pagal poveikio būdą - ritualiniai, doroviniai, maldos ir kt.).
• Papročiai, priešingai negu įpročiai, pirmiausia yra ne psichologinė, o sociologinė sąvoka, nes daugiausia susijusi ne su pavienio žmogaus, bet su visuomenės gyvenimu.
• Lietuvių senieji papročiai susiję daugiausia su žemdirbių patirtimi. Lietuvoje juos mažiau, negu daugelyje kitų Europos tautų, yra paveikusi krikščionybė.
• Iš darbo papročių Lietuvoje nuo seno labiausiai paplitę talkų ir pabaigtuvių papročiai. Juose dažnai atsispindi tikėjimas magiška pradžios, aukojimo reikšme (pavyzdžiui, pirmosios vagos paprotys).
• Kalendorinių švenčių papročiai artimi darbo papročiams ir susiję su žemės ūkio darbais (parugė, sambaris), metų laikų kaita. Dalis įėjo į krikščioniškas šventes.
• Daug šeimos papročių susiję su žmogaus gyvenimo svarbiausiais įvykiais: gimimu (apgėlai, gimtadienio, vardadienio minėjimai), vedybomis (mergvakaris, piršlybos), mirtimi (ilgės, budynės, pakasynų vaišės).
• Vadinamiesiems visuomeniniams papročiams būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas (bičiulystė, skerstuvės, vakaronė), parama nukentėjusiajam (bandžiulystė, padegėlis).
• Vienas iš pirmųjų lietuvių ir žemaičių papročius aprašė Simonas Daukantas. Daug įdomios medžiagos šia tema paliko ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža (pamoksluose).
• Paskutiniais metais lietuvių liaudies papročius daugiausia yra tyrinėjusi Angelė Vyšniauskaitė, Stasys Skrodenis, Stasys Gutautas, Pranė Dundulienė, P. Pečiūra ir kt.








ARIMAS
Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo ne bet kada,o tam tikru laiku, pagal tradicinius papročius. Dieveniškių apylinkėse pirmąją vagą išardavo Jurginių (balandžio 23d.) išvakarėse, kai kur šeštadienį prieš Velykas. Aukštaitijoje buvo draudžiama pradėti arimą anksčiau, negu sugriaudėdavo pirmasis griaustinis,nes priešingu atveju laukuose nebūtų niekas augę. Užgriaudęs perkūnas sukrečiąs žemę, ir pradedanti augti žolė. Tačiau iš tikrųjų žemdirbiai visuomet stengdavosi žemę suarti anksčiau, vos tik nutirpus sniegui bei išėjus iš dirvos pašalui.
Arti būdavo pradedama balandžio mėnesį, kai iš medžių tekėdavo sula, kuri seniesiems artojams buvo ženklas, kad jau galima išeiti su žagre. Valstiečiai turėjo nusistatę net ir savaitės dieną,...