Antgamtines kulturos prigimtis

Referatas
 5
Microsoft Word 90 KB
10 puslapiai

Įvadas

Mes susiduriame su skirtingu požiūriu į filosofija. Filosofija kaip teorija, kaip tiesos ieškojimas siekiant žinojimo. Ir filosofija kaip klausiančioji būsena, kaip būvimo tiesoje poreikis, kaip atvirumas nežinomybei, t. y. amžinam klaustukui, kaip žmogaus gyvenimo kelias ieškant tikrumo. Šiuo požiūriu, aišku, psichoanalizė turi savo filosofinę platformą, tačiau ją reikia rekonstruoti remiantis psichologiniais duomenimis. Kito kelio nėra, ir nereikia šito bijoti, juo labiau kad metafizikos geriausi laikai jau praėjo, ir nuosprendį jai pasirašė klasikinės vokiečių filosofijos titanai. I. Kantas sudėtingiausiomis proto konstrukcijomis įrodinėjo, kad „grynoji ontologija yra neįmanoma, t. y. nėra būties be žmogiškos raiškos, būtis yra nepasiekiama teoriniam protui, jis sukasi savo paties sukurtose formose. Tik praktinėse formose, t. y. veikdamas, žmogus apčiuopia pasaulio ir savo gyvenimo būtiškąjį tikrumą. Taigi psichologija (ypač Z. Froido metapsichologija) – visai priimtinas kelias į žmogaus samprata. Joje neišvengiamai išryškėja konfliktas tarp to, koks žmogus yra savaime ir koks jis turėtų būti. Žmogaus psichikos intencionalume ryškėja tiltų tiesimas į žmogišką tikrovę, savo būties pagava ir kūrimas. Kategoriškasis F. Nyčė šiuo atžvilgiu be jokių išlygų yra pareiškęs, jog psichologijoje jis mato morfologiją, arba mokslą apie valios, siekiančios valdyti, vystymąsi, todėl jis reikalavo, kad „psichologija vėl būtų pastatyta visų mokslų priešakyje, kad visi mokslai jai tarnautų ir būtų pasiruošimas jai, nes dabartiniu metu psichologija ir vėl tampa keliu į visas problemas“.

Sąmonės problema

Klinikinis žmogaus modelis akcentuoja dualistinę žmogaus sąrangą. Iki Z. Froido vyravęs psichikos tapatinimas su sąmone neteko pagrindo. Pasidarė pateisinamas požiūris, jog už sąmoningojo „aš“ slypi nelengvai apibrėžiama nesąmoningoji psichikos sfera, iš esmės ir lemianti žmogaus poelgius, jo motyvus, o galiausiai – ir individualųjį likimą. (Froidas mėgo kartoti, jog yra sudavęs „psichologinį smūgį“ narcistinei homo sapiens savimeilei įrodydamas, kad sąmoningasis „aš“ nėra šeimininkas ne tik kosmose, ne tik žemėje, bet ir savo namuose – savo sieloje.) Šitoks požiūris leido individo veiksmus aiškinti ne tik pagal „horizontaliąją logiką“, t. y. pagal jų regimąjį formalų ryšį, bet ieškoti giluminių priežasčių anapus sąmonės. Tai atsirado ir pamažėle įsivyravo „vertikalusis determinizmas“: kiekvieno žmogaus gyvenimas traktuojamas kaip vieningo giluminio proceso lemiamų, esmingai tarpusavyje susietų poelgių visuma, kuriais individas...