Antano miskinio gyvenimas ir kuryba

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 114 KB
14 puslapiai

I. KŪRYBINĖ ASMENYBĖ

Gimtinė

Lietuvių literatūrai aukštaitijos kraštas po savo dangum išaugino kelias kartas itin orginalių asmenybių – šviesios ir laisvos dvasios kūrėjų. Vienas jų, Antanas Miškinis, gimė Juknėnų kaime, Vajasiškio parapijoj, dabartiniame Utenos rajone, kur tarp ežerų ir kalvelių išsidėstę kaimai globojo piliakalnius, senkapius.
Juknėnų kaimas nelabai išvaizdus, paskendęs šabakštynuose, bet stovint jo pakraštyje atsiskleisdavusi tolima panorama. Didelis, senoviškas Aukštaitijos kaimas tebuvo išlaikęs senosios bendruomenės gyvenimo būdą, bet jau besistiepiantis į naujoves, šviesus, išmoningas, kultūringas. Kaimas garsėjo muzikantais, piršliais, pasakoriais, melagiais, dainininkais, artistais. Juknėnų kaimas mėgo bendra šurmuį, į kaimo šventes priindavo miesto žmones, svečius. Kaimo šventėse kartu linksmindavosi visi. Miškinų šeimoje šis atvirumas, agrarinės kultūros nulemta demokratija buvo itin ryški. Dideliam gatviniam kaimui 1914 metais skirstantis į vienkiemius, Miškiniai jiems atmatuotą žemę ėmė toliau nuo kaimo. Motiejus naujoje sodyboje tvarto gale įrengė mokyklą. Joje mokėsi artimiausių kaimynų vaikai ir paaugę.
Kai šeima įpusėjo statyti namus, užgriuvo nelaimės. Dvylikos metelių mirė sesuo Uršulytė. Tėvas mirė tuoj po dukters, staiga, netikėtai. Tėvui mirus, liko nebaigti statyti namai, liko paaugliai sūnūs. Antanas tada turėjo septiniolika. Sūnus iš namų išviliojo mokslas, tad motina viena statė namus. Jau Kaune gyvendamas A. Miškinis stengėsi padėti motinai. O Miškinienei namų satyba tapo svarbiausia sodietiško gyvenimo atrama. Ji buvo gerbiama, kaip mokytų vakų mama. Ją kviesdavo mokytojai, kunigai. Pati Miškinienė mėgo bendrauti su garsiais, garbingais, gražiais žmonėmis.
Mokytis visiema Miškinio sūnums padėjo tėvo brolis kunigas. Tačiau nors ir išeję į žmones, jie nuo namų nenutolo. Antanas nuolat pabrėždavo, kad jis yra toks pat, kaip ir kiti kaimiečiai. Mėgo kaimo žmones. Lengvai bendravo su jaunu ir senu. Gražiai kalbėjo tarmiškai, savo paprastumą net mėgo demonstruoti.
Kaime elgėsi ne kaip ponaitis, studetas, poetas, o kaip to paties kaimo vaikas. Mėgo bulvinius blynus. Šis paprastas valgis priminė jam kaimą, jaunystę.poetas puikiai sutarė su kaimo jauninu. Kartu eidavo į vakaruškas, šokdino visas merginas. Vasarą į gimtinę atvešdavobičiulių. Vesdavosi savo svečius į gegužines. Nors jau nutolęs nuo žemdirbio rūpesčių, pagelbėdavo namiškiams įvairuose lauko darbuose. Po kitas Lietuvos vietoves poetaskeliauti nemėgo, nemėgo ir masinių ekskursijų.
Pasaulio harmonijos suvokimu A. Miškinis buvo artimas kaimo...