Antano maceinos ir juozo girniaus krikščioniškoji filosofija

 5
Microsoft Word 82 KB
9 puslapiai

Maceina kalba ir filosofija. Antanas maceina filosofija ir kalba. Maceina kalba ir filosofija. Antanas maceina filosofija ir kalba.

A. Krevnevičius SM 3/7

Antano Maceinos ir Juozo Girniaus krikščioniškoji filosofija

Filosofijos referato PLANAS

I. Įvadas
II. A.Maceinos ir J.Girniaus krikščioniškoji filosofija
1. Žmogaus santykis su Dievu
2. Tiesos problema
3. Laisvės problema
III. Maceinos ir Girniaus filosofijos ištakos ir kontekstas
IV. Išvados
V. Literatūra


Antanas Maceina (1908-1988) ir Juozas Girnius (1915-1994) –
vieni žymiausių lietuvių išeivijos filosofų. Susiklosčiusios
gyvenimo sąlygos, aplinka ir gyventas laikotarpis lėmė jiems būti
krikščioniškojo egzistencializmo atstovais. Nors abiejų filosofija
persmelkta katalikiškų pažiūrų, tačiau skiriasi. Juozą Girnių būtų
galima laikyti liberalesnės krikščioniškosios filosofijos atstovu, o
Antaną Maceiną – konservatyvesnės.
Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, net
ne į tikėjimo ramybėje esantį mirtingąjį, o į žmogų, kuris visas
pasinėręs į laikinybės sąmonę, į žmogų be Dievo. Turbūt todėl jo
filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu. Tuo tarpu Maceinos
filosofavimas nerūpestingas ir neegzistencinis. Jam krikščioniškoji
orentacija ir krikščioniškoji filosofija yra tarsi savaime
suprantamas dalykas, absoliuti ir nekvestionuojama tiesa. Maceina
buvo vienas iš nedaugelio tarpukario Lietuvos mąstytojų, kuris, net
ir gyvendamas emigracijoje, laikėsi nuostatos, jog Šventasis Raštas
– tai abejonių nekelianti Dievo žodžių visuma. Šia prasme kievienu
tiek Senojo, tiek ir Naujojo Testamento žodžiu ar teiginiu jis
naudojosi kaip absoliučia tiesa, kuriai negali prilygti jokia kita –
nei iš gamtos mokslų, nei iš kurio nors filosofų raštų paimta
mintis. Ypač tais atvejais, kai tai yra teiginys šiomis Šventojo
Rašto tiesomis abejojantis ar joms prieštaraujantis. Taigi tam tikra
intelektualinio nepakantumo atmosfera kitaip manantiems būdinga
visiems Maceinos kūriniams. Šia prasme neprieštaringumo Šventajam
Raštui nuostata A.Maceinai yra tapusi absoliučiai intelektualine ir
dorovine mąstytojo kūrybinės saviraiškos dogma, vertybe ir nuostata,
prie kurios mąstytojas verčia prisiderinti kitus. Su
nesutinkanačiais jis ne tik aistringai polemizuoja, ginčijasi, juos
neigia, bet prireikus ir atsiriboja. Tai nulemia filosofo poleminį
monologinį filosofinių tekstų pobūdį ir voliuntaristinį polinkį į
teosofinį grožinės literatūros, meno kūrinių interpretavimą.
A.Maceinos filosofijoje žmogus nėra vienišas nei kaip kalba, nei
kaip lemtis, likimas, t.y. kaip egzistencija. Jis visada ir visur
yra su kažkuo: su Dievu, su kalba, su...