Antanas vaiciulaitis

Konspektas
 5
Microsoft Word 40 KB
3 puslapiai

Antano vaiciulaicio vaikyste. Antano vaiciulaicio vaikyste.

ANTANAS VAIČIULAITIS
KONTEKSTAI
Biografinis. Studijuodamas 1927 – 1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą “Ateitis”, vėliau dirbo “Eltos” redaktoriumi ir vertėju. 1936 m. Lietuvos katalikų MA buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale “Židinys” pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Daugiausia medžiagos rašytojas sėmėsi iš savo vaikystės ir jaunystės prisiminimų, kaimo aplinkos. To nepakeitė nė išeivio dalia (baigęs vos pusmetį trukusią diplomatinę tarnybą Romoje, 1940 m. A. Vaičiulaitis atvyko į JAV).
Istorinis. A. Vaičiulaitis priklauso nepriklausomos Lietuvos neoromantikų kartai. Jo prozoje nerasime gyvenamojo laiko aktualijų, vienadienių politinių ar socialinių problemų, klampaus buities aprašinėjimo, didaktikos ar atvirai deklaruojamų idėjų.
Kultūrinis. Gyvenęs prancūzų meninės kultūros atmosferoje, A. Vaičiulaitis persiėmė subtiliu estetiniu skoniu, sakinio paprastumu ir skaidrumu.
Būdamas vakarietiškos kultūros auklėtinis, siekdamas gimtosios literatūros modernumo, A. Vaičiulaitis vis dėlto visomis savo talento galiomis buvo įaugęs į lietuvišką dirvą. Jo kūrybą maitino mūsų istorija, kultūra, gamta, kaimo etninis paveldas, natūralus gamtos žmogaus dvasinis grožis.
Taigi A. Vaičiulaitis orientavosi į Vakarų Europą ir krikščioniškąją kultūrą.
Literatūrinis. A. Vaičiulaitis – neoromantikas. Jo kūryba siejasi su kitais šios kartos atstovais: B. Brazdžioniu, J. Aisčiu, S. Nėrimi, A. Miškiniu.
KŪRYBA
A. Vaičiulaitis (1906 – 1992 m.) laikomas rašytoju estetu, poetinio realizmo atstovu.
Kūrybos principai. Visa A. Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi “aukštų idėjų” telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų....