Antanas vaičiulaitis

Lietuvių analizės
Analizė
 5
Microsoft Word 53 KB
5 puslapiai

(1906-1992)
Įsitikinęs, kad lietuvių literatūroje pasibaigė eksperimentų laikotarpis, orientavosi į „magiškąjį realizmą", kuris turės „daugiau poetinės dvasios, lyrizmo, sielos", kuris ilgėsis „žmogaus dvasios kaip kažko vieninga, pastovaus", kuris apims „visą žmogų" ir persmelks jį „lig paskutinio siūlo". Prozos kūrinio, kaip ir lyrinio eilėraščio, objektas turi būti pasaulio visuma, kurios negali atkurti urbanistinė atributika, politinės aktualijos, socialiniai konfliktai.
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, Vaičiulaitis redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis", vėliau dirbo „Eltos" redaktoriumi ir vertėju. Išvertė į lietuvių kalbą O.Milašiaus „Poemas" ir „Miquel Manarą", A.Maurois ir F.Mauriaco kūrinių. 1936 m. Lietuvių katalikų Mokslo Akademijos buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys" pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Savo sintetiniais straipsniais ir analitinėmis recenzijomis Vaičiulaitis tęsė šatrijiečių almanacho „Granitas" liniją: literatūra turi būti išvilkta iš ideologijos rėmų. Ginčijosi su neotomistų dogmatizmu, pajungiančiu meninę kūrybą privalomų tiesų ir klasikinių formų kontrolei. Atmetė marksistinį metodąAntanas Vaičiulaitis
, kuris pasaulio istoriją ir žmogaus psichologiją „išaiškina ir labai greitai išaiškina" klasių kova, kuriam literatūros vertę „nulemia ne meninė veikalo pusė, bet ideologinė". Baisėjosi literatūros išprievartavimu totalitariniuose režimuose, kur meninis žodis pajungtas agitacinei tarnybai („Lakštingala negieda ant durtuvo"). Literatūra Vaičiulaičiui buvo žmonių bendrumo, dvasinio prado, amžinybės ilgesio išraiška, o ne ideologinės kovos ginklas, skaldantis pasaulį. Rašytojo kūrybą jis stengėsi atgrasinti nuo „glaudaus sutapimo su einamuoju momentu". Atėjo metas pradėti savaimingą literatūros gyvenimą, kada kūrėjas paklūsta tik savo talentui, o ne pašaliniams interesams. Menininko užduotis - rymoti ties pačiu savimi, įsižiūrėti į būties gilumas, pajusti grožio dvelksmą. Dabartinė literatūra, pasak Vaičiulaičio, išsiilgusi „naujo humanizmo". Ji matuoja save žmoniškumu, o ne eksperimento naujoviškumu. Joje įsitvirtina naujas kūrėjo tipas, išaugęs stabilaus nepriklausomos Lietuvos gyvenimo tarpsnyje, menininkas, kuriam vidinė nepriklausomybė jau yra realus pojūtis, o meniniai interesai - lemiamas egzistencijos turinys. Kaip ir „pjūvininkai", jis siūlė ieškoti sintezės: imkime iš modernizmo „racionalius pakitimus" ir junkime su savąja tradicija, jos...