Antanas baranauskas3

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 39 KB
2 puslapiai

Antanas Baranauskas – lietuviško
žodžio saugotojas ir puoselėtojas

„ Graudus yra mažos tautos ir jos kultūros likimas: amžinas budėjimas, amžina gynyba“, kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius viename lietuviškam žodžiui skirtame renginyje.
Kai 1904 metų gegužės mėn. 7 dieną caras Nikolajus II panaikino spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, šis įvykis, anot to meto kalbininkų, savo reikšmingumu prilygo Žalgirio mūšiui. Jei šioje kovoje dalyvavo daugelis tautų, tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinė ir lemiama šlovės dalis priklauso visiems pažangiems lietuviams, neabejingiems savo krašto kultūrai, gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui. Daug jų, rašytojų, bebaimių knygnešių ir paprastų jiems talkinusių žmonių, jau seniai amžinu miegu miega savo gimtoj žemelėj, tačiau atmintis apie jų nuveiktus darbus, padėjusius išsaugoti tautos egzistavimo pagrindą – spausdintą žodį – gyva ligi šiol.
Vienas iš tokių nepamirštamų lietuviško žodžio saugotojų ir puoselėtojų pačiais juodžiausiais lietuvių tautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos tyrinėtojas, kurį literatūros kritikai vadina viena prieštaringiausių ir dramatiškiausių asmenybių visoje mūsų literatūros istorijoje.
Daug posūkių ir nevienareikšmių apsisprendimų buvo jo sudėtingame gyvenime, tačiau pačius lemtingiausius tautai klausimus jis sprendė kartu su ja, kartu išgyveno skausmus ir sopulius, tą juodąją negandą, kuri užgriuvo tautą kartu su spaudos uždraudimu. Būdamas iš prigimties jautrus, jis skaudžiai priėmė savo tautos pažeminimą: carizmo priespaudą, žmonių skurdą, o labiausiai – gimtosios kalbos niekinimą.
Dar būdamas studentu, išgirdo vieną seminarijos dėstytoją cituojant garsius lenkų poetus ir giriant, kad tik lenkų kalba galima parašyti tokias eiles apie mišką, nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o...