Antanas baranauskas1

Lietuvių referatai
Referatas
 5
Microsoft Word 82 KB
9 puslapiai

Baranauskas gimė 1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, karališkųjų valstiečių šeimoje. Poetas augo kartu su trimis broliais ir seserimi. Trobesiai buvo menki, skurdi ir visa buitis, bet aplinkui buvo graži gamta.
Tris žiemas Baranauskas lankė pradžios mokyklą. Čia jis išsiskyrė darbštumu ir gabumais. Jam ypač sekėsi aritmetika. Iš poeto dienoraščio sužinome, kad jis ligi trylikos metų ganęs tėvų bandą, žaidęs su vaikais, paskui metus tarnavęs liokajumi, meistravęs, porą metų tėviškėje dirbęs žemę, aštuonerių metų pradėjęs mokytis lenkų, o dešimties — rusų kalbos. Pats mokęsis groti klavikordu, smuiku, gitara ir armonika, bandęs tapyti, bet, neturėdamas pavyzdžio, negalėjęs tobulintis. Jaunuolį traukė mokslai. 1851 m. vasario 10 d. jis atvyko į Rumšiškių dvimetę mokyklą. Manoma, kad tai buvo valsčiaus mokykla su atskiru skyriumi būsimiems valsčiaus raštininkams, kuriuos čia pat, Rumšiškių valsčiaus raštinėje, apmokydavo raštvedybos — kaligrafiškai „cirkuliuoti" aplinkraščius, sudarinėti duoklių bei inventorių knygas.
Rumšiškėse ėmė ryškėti ir poetiniai Baranausko gabumai. Mokytojų ir draugų pripažinimo susilaukė eilėraščiai apie metų laikus, Nemuno potvynį, Naujųjų Metų sveikinimai. Apie poetinio talento pripažinimą rašo ir pats Baranauskas savo dienoraštyje: „Iždininkas vakare pareikalavo mano eilių ir, jas perskaitęs, gyrė ir net nepatikėjo, kad visos iš tikrųjų mano Mano eilės buvo skaitomos, dalyvaujant visiems valdininkams ir kanceliaristams, ir visi Rūmai griaudėjo nuo jų pagyrimų".
Baigęs Rumšiškių mokyklą ir Kaune atlikęs praktiką, Baranauskas 1853 m. pavasarį išvyko dirbti valsčiaus raštininko padėjėju į Vainutą, pasienio miestelį. Čia poetas pajuto sunkų liaudies gyvenimą, liaudies rūpesčius ir vargus.
Vainute poetas pažino caro valdininkų gyvenimą. Dienoraštyje ir laiškuose jis vis rašo apie jų nederamą elgesį: „Viršaitis nusigėrė sukėlė skandalą su raštininku susimušė". „Žuvo Jurgaitis už pinigus, imtus iš rekrūtų" „ Nors badu mirk patvoryje, o net ir negyvą viršininkas privers eiti savo pareigas". Vainute jaunuolis susidūrė su dvaro žmonėmis, su jų prabanga ir klastingumu. ,,Ne kartą įpuoliau į priešo pinkles nežinojau dvaro, jo pataikavimo ir intrigų, dviprasmių žodžių, mirksėjimų, kaip žmogui pataikaujama, o paskui prisitaikius, apkaltinama",— rašė Baranauskas tėvams. Ypač daug nemalonumų jam pridarė vietos dvarininkai, kai jis pasipriešino jų kontrabandai. Bloga valdininkų ir dvaro įtaka atsimušė į stiprų poeto charakterį, analitinį protą. Nuo moralinės degradacijos jį gynė kultūros troškimas, poetinis...